A. Nedzinskui dabar gresia ne baudžiamoji atsakomybė, o civilinis reikalavimas: Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras pareikšė 5 105,44 euro ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, prašydamas sumą priteisti Trakų rajono savivaldybės administracijai. Baudžiamoji linija užstrigo dar 2025 m. lapkričio 25 d., kai ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesant Seimo sutikimo patraukti parlamentarą atsakomybėn, tačiau tai netrukdo civilinei atsakomybei — prokurorų ieškiniai viešajam interesui ginti yra atskiras procesinis kelias. Tikslus teisinis klausimas, kurį spręs teismas: ar 2020 m. gruodžio 17 d.–2023 m. balandžio 14 d. gautos lėšos tarybos nario veiklai sudaro be teisinio pagrindo nesąžiningą praturtėjimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.242 straipsnį, o atsakovas turi pagrindą remtis CK 6.241 straipsnio išimtimis ar CK 6.242 straipsnio 2 dalies sumažinimu. Prokuroro procesinį pagrindą sudaro Civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 1 dalis, leidžianti prokurorui pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti.
Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs asmuo privalo atlyginti nuostolius, lygius praturtėjimui, o CK 6.237 straipsnio 3 dalis nustato, kad turtas grąžinamas natūra, o žuvus — pinigais jo tikroji vertė. Prokuratūros reikalaujama 5 105,44 euro suma apima ir ikiteisminiame tyrime nurodytus 2 018 eurų už kuro čekius, apmokėtus septyniomis svetimomis mokėjimo kortelėmis, taigi ginčo esmė bus tai, ar tarybos nario veiklai skirtų lėšų panaudojimas turėjo teisinį pagrindą. Atsakovo poziciją gali paremti CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurį negalima išreikalauti turto, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad neprivalo vykdyti prievolės, jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas, — tai praktiškai reiškia, kad savivaldybės mokėjimo tvarkos trūkumai gali būti ginčo dalykas. Jei teismas konstatuos nepagrįstą praturtėjimą, CK 6.240 straipsnio 1 dalis įpareigos mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo momento, kai atsakovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą — atitinkamai prokuratūra prašo ir 5 procentų metinių palūkanų. Procesiniu požiūriu byla nagrinėjama pagal CPK 26 straipsnį: ieškinio suma mažesnė nei 100 000 eurų, todėl CPK 27 straipsnio 1 dalies apygardos teismo teismingumas netaikomas ir bylą pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismas. Trakų rajono savivaldybės administracija dalyvauja trečiuoju asmeniu, nes priteistina suma eina jai, o ne valstybei — tai atitinka CPK 49 straipsnio 4 dalies logiką, pagal kurią su ieškiniu viešajam interesui ginti susiję asmenys įtraukiami į procesą. Mediacija, kurios metu atsakovas teigia ėjęs į kompromisą, pagal CPK 231 straipsnį vyksta teismo iniciatyva arba šalių sutikimu, o pagal Mediacijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį jos pradžia sustabdo ieškinio senaties terminus — tai aktualu, nes reikalavimų senatis vertinama pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalies dešimties metų bendrąjį terminą, taigi 2020–2023 m. laikotarpio reikalavimai dar senaties nesulaukę. Baudžiamajame kontekste įtarimai buvo grindžiami BK 228 straipsnio (piktnaudžiavimas, kai dėl jo didelę žalą patiria juridinis asmuo) ir BK 229 straipsnio (tarnybos pareigų neatlikimas) sudėtimis, tačiau be Seimo sutikimo pagal imunitetą šios linijos nagrinėti negalima; atskirai vertintina, kad BK 72 straipsnio 2 dalis leistų konfiskuoti uždraustos veikos rezultatą tik nuteisus, o civilinis ieškinys tokios prielaidos nereikalauja.
Jei teismas priteis visą 5 105,44 euro sumą, A. Nedzinskui papildomai atsakys penkių procentų metinės palūkanos pagal CK 6.240 straipsnį ir bylinėjimosi išlaidos, o pinigai pateks Trakų rajono savivaldybės administracijai.
Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, jei vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.
Jei asmeninis turtas santuokoje iš esmės pagerintas bendromis ar kito sutuoktinio lėšomis ar darbu, teismas jį gali pripažinti bendru pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį.
Tokioje situacijoje kreditoriui paskola dažniausiai yra abiejų sutuoktinių solidarioji prievolė, o namas gali likti registre tik vieno sutuoktinio vardu — šie du režimai gyvena atskirai ir tarpusavyje nesivėlia. Praktinė rizika sutuoktiniams dviejopa: atsakovas gali atsakyti visu savo turtu už bendrą paskolą, bet nuosavybės teisė į namą registro įraše gali atrodyti tik kaip vieno asmens. Tikslius klausimą čia sudaro du: (1) kada paskola, paimta santuokoje, tampa bendra sutuoktinių prievole pagal CK 3.109 straipsnį, ir (2) kada santuokoje pastatytas namas ant vieno sutuoktinio asmeninio sklypo pripažįstamas bendra jungtine nuosavybe pagal CK 3.88 ir 3.90 straipsnius. Atsakymas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos sutuoktinių turto normas ir šešios knygos prievolių normas.
Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, jei vienas sutuoktinis be kito sutikimo ima paskolą, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti — taigi abiejų sutikimas arba šeimos poreikių pobūdis yra lemiamos aplinkybės. Jei paskola yra bendra, pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalį iš bendro sutuoktinių turto vykdomos ir prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu, ir solidariosios sutuoktinių prievolės. Nuosavybės pusėje CK 3.88 straipsnio 2 dalis nustato prezumpciją: turtas preziumuojamas bendra jungtine nuosavybe, kol neįrodyta, kad jis asmeninis, o 3 dalis reikalauja, kad bendro turto savininkai viešame registre būtų nurodyti abu sutuoktiniai. Vienam sutuoktiniui padovanotas sklypas pagal CK 3.89 straipsnį (kaip aiškinta žinioje) lieka asmenine nuosavybe, tačiau santuokoje bendromis lėšomis pastatytas namas ant jo vertinamas atskirai. Bendru jungtiniu turtu sutuoktiniai naudojasi ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis), o asmeniniu turtu savininkas disponuoja savo nuožiūra (CK 3.97 straipsnio 1 dalis). LAT 2026 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-781/2026 aiškinta, kad ne kiekviena investicija į vieno sutuoktinio asmeninį namą suteikia pagrindą visą namą pripažinti bendru — gali būti sprendžiama tik dėl kompensacijos už esminį pagerinimą. Dalijant turtą CK 3.116 straipsnio 1 dalis leidžia padalyti bendrąją jungtinę nuosavybę tiek susituokusiems, tiek santuoką nutraukusiems sutuoktiniams, jų susitarimu ar teismo sprendimu. Bendraturčiai pagal CK 4.86 straipsnio 1 dalį privalo solidariai apmokėti išlaidas bendram turtui išlaikyti ir atsako tretiesiems asmenims pagal su juo susijusias prievoles.
Praktinės pasekmės priklauso nuo dviejų atskirų vertinimų — prievolės ir nuosavybės:
Reguliavimą inicijavo įstatymų projektų rengėjai, siekdami atnaujinti Civilinio kodekso nuostatas dėl sutuoktinių turtinių santykių ir bendrosios jungtinės nuosavybės, įskaitant naują 3.76¹ straipsnį. Pagrindinis tikslas – subalansuoti sutuoktinių ir jų kreditorių interesus: keičiant santuoką bendru sutarimu ar patvirtinant gyvenimą skyrium, dalijant bendrąjį turtą būtina apsaugoti kreditorius, kurie neturi galimybės teisme pareikšti reikalavimų dėl to turto. Argumentuojant remtasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija – pvz., nuostata, kad neįvykdytos bendrosios solidarios sutuoktinių prievolės dalijant turtą nedalijamos ir buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliais, nes sutuoktiniai savo turtinių santykių negali spręsti trečiųjų asmenų (kreditorių) sąskaita.
Pagal BK 227 str. 3 d. kyšis, didesnis nei 250 MGL, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų, o pagal BK 52 str. 2 d. juridinio asmens veikla gali būti apribota nuo vienerių iki penkerių metų.
Pagal BK 72 str. 4 d. konfiskavimas gali paliesti juridinį asmenį, kurio vadovas ar dalyviai yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai — tai tiesiogiai aktuali dėl to, kad bendrovei vadovauja kaltinamojo brolis.
Šioje byloje atsakomybė kelia dviem kryptimis: darbų vadovas E. Gudynas gali būti nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnį (papirkimas), o pati „Versiculus“ — atsakyti kaip juridinis asmuo pagal BK 20 straipsnį. Tiksli klausimas: ar 3 tūkst. EUR suma, vynas ir užkandžiai sudaro kyšį „už pageidaujamą palankumą“, ar tai neatsargiai įteikta dovana, ir kuri BK 227 straipsnio dalis taikytina. Sprendžiant tai lemia dvi normos: BK 227 str. 3 d. numato laisvės atėmimą iki septynerių metų, kai kyšis didesnis nei 250 MGL, o BK 230 straipsnis nustato, kad kariuomenės atstovas, turintis administracinius įgaliojimus, priskiriamas valstybės tarnautojams ar jiems prilygintiems asmenims. Bendrovei, kurios pajamos formuojamos tik iš viešųjų pirkimų, rizika neapsiriboja bauda — taikytinos ir BK 43 str. 1 d. numatytos bausmės, įskaitant veiklos apribojimą pagal BK 52 straipsnį nuo vienerių iki penkerių metų, kuris draustų dalyvauti tam tikruose sandoriuose, tarp jų tikėtina ir viešuosiuose pirkimuose.
Pagal BK 20 str. 2 d. juridinis asmuo atsako, jei nusikalstamą veiką jo naudai padarė asmuo, turėjęs teisę jį atstovauti, priimti sprendimus jo vardu ar kontroliuoti jo veiklą; pagal 3 d. atsakomybė gali kilti ir tada, kai veiką darbuotojas padarė vadovaujančio asmens nurodymu, leidimu arba dėl nepakankamos priežiūros ar kontrolės. Štai kodėl prokuratūra kaltinimus formuluoja pačiai įmonei, o advokatė E. Vėbraitė apklausta kaip įmonės atstovė, o ne kaip kaltinamasis.
Įsiteikėjus nuosprendžiui, kuriame pripažinta įmonės kaltė, teismas pagal BK 43 str. 1 d. galėtų skirti baudą, veiklos apribojimą (pagal BK 52 str. 2 d. — nuo 1 iki 5 metų) arba likvidavimą (BK 53 straipsnis); už sunkius nusikaltimus ir XXXIII skyriaus nusikaltimus nuosprendis privalo būti skelbtas visuomenės informavimo priemonėmis (BK 43 str. 2 d.).
Dokumentuose nėra informacijos apie konkrečią bendrovę ar kariuomenės atstovo papirkimo bylą – jie apima įvairius teisinio reguliavimo aiškinamuosius raštus (užsienio pareigūnų papirkimo dekriminalizavimo panaikinimą pagal Konvenciją, baudžiamojo proceso nukentėjusiųjų apsaugos ir suėtimo informavimo nuostatas). Iniciatoriai – įstatymo projektų rengėjai, siekę suderinti nacionalinę teisę su tarptautiniais įsipareigojimais ir stiprinti kovą su korupcija bei nukentėjusiųjų teises; pagrindinis argumentas – kad atleidimas nuo atsakomybės už užsienio pareigūno papirkimą būtų betiksli, nes užsienio valstybės dažnai atsisako persekioti savo pareigūnus. Tačiau kadangi dokumentai iš esmės nesusiję su nurodyta tema, atsakau: [SKIP]
Dėl to byla nagrinėjama ne pagal bendrąją BK 129 straipsnio 1 dalį (laisvės atėmimas nuo 7 iki 15 metų), o pagal 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą — nužudymą savo šeimos narį, kur sankcija nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.
P. Gaižauskui paskirta laisvės atėmimo bausmė už nužudymą, kurio kvalifikacija lėmė viena aplinkybė: teismas pripažino, kad N. Ambajevas buvo jo šeimos naris. Tikslus teisinis klausimas, kurį ši byla iškelia, — kada asmenys, nesudarę santuokos, laikomi šeimos nariais baudžiamojo įstatymo prasme; jis sprendžiamas aiškinant 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto formulę „savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį“, nes BK šaltiniuose kitos šios sąvokos apibrėžties nuostatos pateiktos nėra.
Teismas konstatavo partnerystės santykius ir atmetė kaltinamojo argumentą, kad „TikTok“ transliacijose rodyta partnerystė buvo tik turinio monotizacijos priemonė auditorijai — tai faktinė, ne teisinė vertinimo aplinkybė, kurią apeliacinė instancija galėtų permatuoti. Kaltinamasis pripažino faktą (dūrė peiliu), bet neigė kvalifikuojančią aplinkybę, todėl BK 61 straipsnio 4 dalyje numatyta lengvinanti prielaida jam nepripažintina pilna — jis neigė esminę kvalifikacijos aplinkybę. Bausmę teismas parinko pagal 61 straipsnio 2 dalį, motyvuotai vertindamas lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį; jam padėtis nesuderinama su 39 straipsniu, nes jis nėra pirmą kartą nusikalstamą veiką padaręs asmuo. Girtumas (2,3 promilės) neatšaukia tyčios — teismas nustatė tiesioginę tyčią, o ne neatsargumą, tad atsakomybė lengvinanti 47 straipsnio 3 dalies 5 punkto riba netaikytina. Nukentėjusiajai priteista 944 Eur turtinės ir 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo — tai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje, kurio pareiga pagal 67 straipsnio 2 dalies 4 punktą gali būti įteisinta ir kaip baudžiamojo poveikio priemonė.
Praktinės pasekmės skiriasi kaltinamajam ir nukentėjusiojo artimiesiems:
Pagal elektros energetikos įstatymo 72-1 straipsnio 2 dalį tinklų operatorius kompensaciją moka tik vartotojo prašymu, o kompensacijos teisė netaikoma, kai persiuntimas nutrūko dėl nenugalimos jėgos aplinkybių.
GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punktas stichinių nelaimių pašalpas laiko neapmokestinamomis tik tada, kai jos išmokamos remiantis valstybės arba savivaldybių institucijų sprendimais.
Vartotojų, likusių be elektros dėl audrų ar kitų tinklo sutrikimų, teisinė padėtis šiandien grindžiama Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 72-1 straipsniu, kuris nustato tiesiogines tinklų operatoriaus pareigas atkurti persiuntimą. Pagal 72-1 straipsnio 1 dalį perdavimo sistemos operatorius privalo atnaujinti elektros energijos persiuntimą ne vėliau kaip per 12 valandų, o skirstomųjų tinklų operatorius — per 6 valandas miestuose, kuriuose gyvena daugiau kaip 80 000 gyventojų, ir laisvųjų ekonominių zonų teritorijose, kitose teritorijose — per 12 valandų. Teisinį klausimą galima formuluoti taip: ar Seimas įstatymu gali sutrumpinti kompensaciją sukeliantį terminą iki 24 valandų be atskiro vartotojo prašymo, ir ar tokia kompensacija bei geranoriškai mokėtos išmokos už patirtas išlaidas bus neapmokestinintos. Mokesčio klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punktą, o su draudimo išmokomis susijusios pajamos — pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 12 straipsnį.
Pagal 72-1 straipsnio 2 dalį tinklų operatorius, neatnaujinęs persiuntimo 1 dalyje nustatytais terminais, kompensaciją vartotojui moka tik „vartotojo prašymu“ — būtent ši sąlyga ir yra Seime siūlomo pakeisti modelio priešingybė. Ta pati norma iš kompensacijos teisės išima esminį šios žinios atvejį: persiuntimo nutrūkimą dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, taip pat atvejus, kai tiekimas buvo nutrauktas siekiant išvengti avarijos ar likviduoti patirtus gedimus elektros energetikos sistemoje. Audra, per kurią medžiai pažeidžia oro linijas, praktiškai gali būti kvalifikuojama būtent pagal šias išimtis, todėl įstatyminės kompensacijos pagal 72-1 straipsnį teisėtai gali nebūti — tai paaiškina, kodėl po 2024 m. audros išmokos buvo organizuotos kaip ESO ir Energetikos ministerijos geranoriškas susitarimas, o ne įstatyme įtvirtinta pareiga. Siūlomas modelis, kuriuo 24 valandų terminas ir automatinis mokėjimas būtų įrašyti į įstatymą, reikštų, kad operatoriaus pareiga atsirastų nepriklausomai nuo vartotojo prašymo, tačiau projektas dar nėra priimtas, todėl kol kas galioja prašymo ir išimčių konstrukcija. Mokesčių pusėje GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punktas neapmokestinamomis pripažįsta pašalpas stichinių nelaimių atvejais tik su sąlyga, kad jos išmokamos remiantis valstybės arba savivaldybių institucijų sprendimais — ESO kaip komercinės bendrovės savarankiškai mokėtos sumos pagal šį punktą automatiškai nepatenka. Jeigu kompensacija bus įtvirtinta įstatyme ir mokama pagal jo mechanizmą, jos mokesčio statusą reikės vertinti atskirai, nes pateiktos 17 straipsnio ištraukos sąlyga susieja neapmokestinimą su valstybės ar savivaldybių institucijos sprendimu. Verslo subjektų pusėje pelno mokesčio įstatymo 12 straipsnio 2 punktas neapmokestinamomis laiko draudimo išmokas, neviršijančias prarasto turto ar patirtų nuostolių vertės, o 12 straipsnio 8 punktas — netesybas, kas aktualu tais atvejais, kai žala atlyginama ne pašalpos, o civilinės atsakomybės forma. Vartotojų teisių pagrindą papildomai formuoja elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalis, kuria valstybė užtikrina vartotojų teisę į elektros energijos prieinamumą ir pakankamumą bei gina jų interesus santykiuose su tinklų operatoriais — būtent ši nuostata yra konstitucinio lygmens pagrindas įstatyminėms kompensacijos priemonėms stiprinti. Atskirai vertintina, kad 71 straipsnio 1 dalis leidžia tinklų operatoriui nutraukti persiuntimą be naudotojų kaltės siekiant apsaugoti visuomenės interesus, o su tuo tiesiogiai susijusių pagrįstų nuostolių apskaičiavimo ir atlyginimo tvarką nustato energetikos ministras — tai antras, ministerinis kompensavimo reguliavimo lygmuo, egzistuojantis šalia 72-1 straipsnio.
Jei pataisos bus priimtos, vartotojams praktiškai keistųsi trys dalykai:
Rizika, kurią įstatymo projekto iniciatorius pats įvardija, yra išlaidų perkėlimas į vartotojų sąskaitas, nors po 2024 m. audros iš skirtų 2 milijonų eurų gyventojai pasiėmė tik 1 milijoną, o tai rodo santykinai nedidelę kompensacijų dalį bendrame įmonės biudžete. Vartotojams kol kas svarbiausia praktinė išvada: iki pataisų įsigaliojimo kompensacija pagal 72-1 straipsnį priklauso tik prašymu ir gali būti atimta dėl nenugalimos jėgos išimties, todėl po stichinių nelaimių mokėtos sumos teisinis pagrindas ir mokesčių režimas priklausys nuo to, kokia tvarka jos išmokėtos.