Teisinė prizmė — 2026-10-18

Kai reikalaujama nurodyti vairuotoją dėl ANK 416 str. 6 d., 420 str. 1–2 d., 426 str. 1, 2, 4, 5 d. nusižengimų, savininko nesąžiningumas užtraukia baudą nuo 600 iki 900 eurų pagal ANK 431 str. 3 d., o pakartotinai — nuo 900 iki 1 200 eurų pagal ANK 431 str. 4 d.

Melagingų duomenų pateikimas administracinio nusižengimo byloje atskirai baudžiamas pagal ANK 224 str. 2 d. — bauda nuo 300 iki 860 eurų.

Esmė

Žmonės, už mokestį perimantys kitų kelių eismo pažeidimų atsakomybę, ir patys savininkai, melagingai nurodantys „vairuotoją", rizikuoja atsakomybe už melagingos informacijos teikimą administracinio nusižengimo byloje. Toks „perleidimas" yra neteisėtas, nes įstatymas savininkui įpareigoja nurodyti tikrąjį vairuotoją. Teisinis klausimas sprendžiamas pagal ANK 431 straipsnio 3 ir 4 dalis, ANK 224 straipsnio 2 dalį ir Baudžiamojo kodekso 304 straipsnį.

Teisinis vertinimas

Fiksavus pažeidimą automatine priemone, savininkas gauna administracinį nurodymą nurodyti, kas valdė transporto priemonę; ši procedūra reglamentuota ANK 611 straipsnio. 6 d., 420 str. 1–2 d., 426 str. 1, 2, 4, 5 d. 4 d.

• Asmuo, vardu kurio surašomas protokolas, gali pasinaudoti ANK 33 straipsnio palengvinimu — sumokėti pusę minimalios baudos arba, esant pakartotiniam nusižengimui pagal 417 straipsnį ir kitus išvardytus punktus, minimalią baudą; tačiau ši galioja tik tikram pažeidėjui, o ne apsimetėliui.

2 d. — bauda nuo 300 iki 860 eurų; į šią grupę policija ir priskiria baudų perleidimo atvejus. Politijos departamento atstovas nurodo per 90 tokių atvejų pernai ir beveik 40 šiemet.

• Jei įrodomas dokumento klastojimas ar melaginga informacija siekiant įgyti dokumentą, taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 304 straipsnį — viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas; šioje byloje liudytojas, davęs melagingus parodymus teisme, atsako pagal BK 235 straipsnį (ANK 581 str. 4 d.), o melagingas parodymas ne teismo tvarkoje — pagal ANK 224 str. 2 d.
• Skirtumas tarp dviejų rizikų dydžio: už pirminį eismo nusižengimą, pvz. Kelių eismo taisyklių pažeidimą, ANK 417 str. 1 d. numato baudą 30–90 eurų, o už melagingą baudos perleidimą pagal ANK 224 str. 2 d. — 300–860 eurų.

Pasekmės

Praktinės pasekmės visiems dalyviams:

• Tikrasis pažeidėjas lieka neatįskytas tik kol pareigūnai nepatikrina duomenų; policija stebi socialinius tinklus ir vadovaujasi „pasikartojančiais veidais", todėl kartojantys asmenys patenka į tikrinimų ratą.
• Savininkas, nurodęs melagingą vairuotoją, rizikuoja 600–900 eurų bauda (pakartotinai — iki 1 200 eurų) pagal ANK 431 str. 3–4 d., o bendradarbis, prisėmęs baudą, — 300–860 eurų bauda pagal ANK 224 str. 2 d.
• Pačiam vairuotojui, kuriam grėsė teisės vairuoti atėmimas, perleidimas problemos nesprendžia: sugrąžinus bylą tikram pažeidėjui, specialiosios teisės atėmimo terminas bus skaičiuojamas pagal ANK 686 straipsnį, o pradinis nusižengimas lieka jo atsakomybėje.
• Pasisekus įrodyti dokumento klastojimą, galima griežtesnė baudžiamoji atsakomybė pagal BK 304 straipsnį, kuri gali pasibaigti laisvės atėmimu. Sekimo taškas: policija toliau tikrins gautus duomenis ir stebės socialinius tinklus.

Esmė

Marijampolės gyventojams ir mieste veikiančioms transporto priemonių savininkams iš esmės nekinta jokia teisinė prievolė — jie šioje sistemoje yra duomenų subjektai, o visas atsakomybės pakroveles sukuria pati savivaldybė kaip duomenų valdytoja. Tą dieną, kai sistema su 79 kameromis pradės veikti, savivaldybės administracija turės paruošus ir galiojančius tris teisės aktų reikalaujamus elementus: teisėtą tvarkymo pagrindą, atliktą poveikio duomenų apsaugai vertinimą ir gyventojams pateiktą informaciją apie stebėjimą. Tikslus klausimas, kurį reikės spręsti, — ar toks didelio masto viešųjų erdvių stebėjimas su DI analize atitinka Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (ES) 2016/679 6, 13 ir 35 straipsnius bei Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 14 straipsnį dėl priežiūros institucijos reikalavimų privalomumo.

Teisinis vertinimas

Pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalį savivaldybės vaizdo duomenų tvarkymas viešosiose erdvėse gali būti teisėtas remiantis e punktu — siekiant atlikti duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas; sutikimo (a punktas) šiuo atveju tikėtis neįmanoma, o f punktas institucijoms, vykdančioms savo užduotis, iš viso netaikomas. Marijampolės savivaldybės aktai patvirtina šį pagrindą praktikoje: savivaldybės administracija asmens duomenis tvarko „vykdant viešosios valdžios funkcijas“ arba siekdama teisėtų interesų, o vietos savivaldos funkcijos grindžiamos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsniu (34, 37, 39 punktais), kaip tai formuluoja savivaldybės tvarkos aprašai. Kadangi naudojamos naujos technologijos — DI, atpažįstanti žmones, transporto priemones, neįprastus įvykius, ir garso analizė, — pagal BDAR 35 straipsnio 1 dalį savivaldybė prieš pradėdama tvarkyti duomenis privalo atlikti poveikio duomenų apsaugai vertinimą (DPIA) ir, kaip nustato 35 straipsnio 2 dalis, konsultuotis su paskirtu duomenų apsaugos pareigūnu (kontaktai savivaldybės aktuose nurodyti: [email protected]). BDAR 13 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad stebėtojai būtų informuoti apie valdytojo tapatybę, duomenų apsaugos pareigūno kontaktus, tvarkymo tikslus, teisinį pagrindą ir gavėjų kategorijas — praktiškai tai reiškia informacines lentynes prie kamerų ir valdytojo politikos prieinamumą, kurio modelis savivaldybėje jau taikomas kitose sistemose. Garso analizės funkcija vertintina kaip papildomas rizikos šaltinis, kurį DPIA metu reikia įvertinti atskirai, nes BDAR preambulės 83 konstatuojamoji dalis primena, kad saugumo priemonės turi atitikti duomenų pobūdį ir galimą žalą asmenims. Priežiūrą vykdo Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija: pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 14 straipsnį savivaldybė privalo vykdyti jos reikalavimus, pateikti informaciją ir sudaryti sąlygas susipažinti su duomenimis bei įranga, o BDAR preambulės 129 konstatuojamoji dalis suteikia priežiūros institucijai įgaliojimus skirti sankcijas ir net nustatyti laikiną arba galutinį duomenų tvarkymo apribojimą, įskaitant jo draudimą. Savivaldybės strateginiame plane nustatytas miesto vaizdo stebėjimo kamerų skaičiaus augimas iki 115–125 vienetų rodo, kad sistema yra planuota ir finansuota savivaldybės veiklos dalis, o ne atsitiktinė iniciatyva.

Pasekmės

Jei DPIA nebuvo atliktas iki diegimo, gyventojai gali skųstis VDAI, kuriai pagal ADTA įstatymo 14 straipsnį savivaldybė privalo suteikti prieigą prie dokumentų ir įrangos; inspekcija gali pareikalauti sustabdyti arba uždrausti tvarkymą.

• Transporto priemonių numerių atpažinimo kameros reiškia, kad vairuotojai nėra pasyvūs stebėtojai — jų registravimo duomenys tampa asmens duomenimis ir turi būti tvarkomi tomis pačiomis BDAR garantijomis.
• Teisėta veikianti sistema gyventojams kuria naują aplinkybę: jų vaizdas ir garso signalai viešose vietose fiksuojami ir analizuojami automatinėmis priemonėmis, o teisės susipažinti su duomenimis ir kreiptis į inspekciją lieka realios priemonės.
• Duomenų saugumo pažeidimo atveju — neteisėtas atskleidimas ar prieigos gavimas — savivaldybei tenkins prievolė atkurti saugumą ir atsakyti priežiūros institucijai, kaip apibrėžia ADTA įstatymo sąvokų nuostatos.

Pagal BK 68 str. 2 d. asmeniui, kuriam dėl neblaivaus vairavimo nusikalstamos veikos jau buvo uždrausta vairuoti, draudimas gali būti skiriamas nuo vienerių iki septynerių metų, o pagal 4 d. jis taikomas ir visą laisvės atėmimo laiką.

BK 281-1 str. 1 d. numato, kad vairavimas esant 1,51 ir daugiau promilių neblaivumui baudžiamas bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Esmė

R. K. atveju teismas panaudojo BK 68 str. 2 d. specialiąją nuostatą, leidžiančią asmeniui, kuriam dėl neblaivaus vairavimo jau buvo uždrausta vairuoti, draudimą skirti iki septynerių metų, o ne įprastus vienerius–penkerius metus. Tai reiškia, kad nuteistasis teisės vairuoti negalės įgyti ir naudotis septynerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, o draudimas papildomai apims visą aštuonių mėnesių laisvės atėmimo atlikimo laiką pagal BK 68 str. 4 d. Tikslesnis teisinis klausimas, kylantis iš šios istorijos: kokiais pagrindais asmuo, neturintis vairuotojo pažymėjimo ir jam atimta teisė vairuoti, atsako baudžiamai už pakartotinį neblaivų vairavimą, ir kokios bausmės bei priemonės jam gali būti skiriamos. Atsakymas sprendžiamas pagal BK 281-1 straipsnį, BK 68 straipsnį, BK 72 straipsnį bei BK 63 ir 54 straipsnius.

Teisinis vertinimas

Nustatytos 2,05 promilės viršija BK 281-1 str. 1 d. ribą (1,51 promilė), todėl veiką kvalifikuoja būtent šis straipsnis, o ne administracinės atsakomybės normos. Kadangi R. K. teisė vairuoti jau buvo atimta 2025 m. nuosprendžiu, teismas galėjo taikyti BK 68 str. 2 d. antrąjį sakinį — draudimas iki septynerių metų būtent asmeniui, kuriam draudimas jau skirtas dėl neblaivaus vairavimo nusikalstamos veikos. Automobilio konfiskavimas pagrįstas BK 72 str. 2 d.: konfiskuotinu turtu laikomas uždraustos veikos įrankis, o kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (3 d.). Galutinė 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrinta pagal BK 63 str. 1 d., kuris įpareigoja paskirti bausmę už kiekvieną veiką atskirai ir tik po to — galutinę subendrintą bausmę, atsižvelgiant į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Procesinis pagreitis — kaltės pripažinimas ir sutikimas dėl pagreitinto tyrimo bei sutrumpinto įrodymų tyrimo teisme — atitinka baudžiamojo proceso tvarką. Paskirtos griežčiausios sankcijoje numatytos bausmės pasirinkimą lėmė pakartotinumas — vienuoliktas kartas už tą pačią veiką.

Pasekmės

Praktinis pasekmių rinkinys nuteistajam:

• 8 mėnesių reali laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas šiuo atveju neatidėtas pagal BK 75 str. 1 d.;
• draudimas įgyti ir naudotis teise vairuoti 7 metus, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, o pagal BK 68 str. 4 d. draudimas taikomas ir visą laisvės atėmimo atlikimo laiką;
• automobilio „Audi“ konfiskavimas valstybės naudai pagal BK 72 str.;
• draudimo vykdymas prasidės, kai nuteistasis atliks bausmę arba bus lygtinai paleistas, o įstaigos administracija per tris darbo dienas išsiųs pranešimą vykdančiai institucijai pagal BPK 357 str. 3 d.;
• duomenys apie teisės vairuoti atėmimą įrašomi į Administracinių nusižengimų registrą pagal ANBK 68-2 straipsnį.

Kitiems eismo dalyviams tai praktiškai svarbu kaip signalas, kad pakartotinis neblaivus vairavimas be teisės vairuoti pasiekia baudžiamosios atsakomybės lygį su realiu laisvės atėmimu ir turtiniu nuostoliu. Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui.

Laikinoji globa pagal CK 3.253 str. trunka 12 mėnesių ir tik išimtinais atvejais gali būti pratęsta iki 18 mėnesių, o pagal CPK 4961 str. 1 d. teismas, apribojęs tėvų valdžią, savo iniciatyva privalo nagrinėti nuolatinės globos nustatymo klausimą.

EŽTT byloje Moretti ir Benedetti prieš Italiją (2010-04-27, 48 p.) pripažino faktinius „šeimos ryšius“, vertindamas kartu praleistą laiką, santykių kokybę ir suaugusiojo vaidmenį vaiko gyvenime.

Esmė

Ketverių metų Ukrainos piliečio, trejus metu gyvenusio Lietuvoje globojamoje šeimoje, persiuntimas į Ukrainą — ne įvaikinimo ir ne migracijos, o tarptautinės vaikų globos kompetencijos klausimas, kurį lemia ne Hagos konvencija, o ankstesnė dvišalė Lietuvos ir Ukrainos sutartis. Vaiko, kurio pilietybė — Ukrainos, globos klausimus pagal Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 30 str. 1 d. sprendžia pilietybės valstybės įstaiga, o Hagos konvencija pagal jos 52 str. šiai dvišalei sutarčiai poveikio nedaro. Tikslus teisinis klausimas — ar Lietuvos institucijos ir teismai gali nustatyti nuolatinę globą šiam vaikui Lietuvoje, ar privalo perduoti sprendimą Ukrainai, ir ar vaikui atstovaujama pagal CK 3.254 str. nustatyta laikinoji globa gali būti pakeista perdavimu į kilmės valstybę be vaiko interesų vertinimo pagal Vaiko teisių konvencijos 3 str..

Teisinis vertinimas

Šalių pareigos ir kompetencija šioje situacijoje pasiskirsčiusios taip:

• Tarnyba 2024 m. kovą pagal Dvišalės sutarties 30 str. 4 d. atliko neatidėliotinus veiksmus — nustatė laikinąją globą — bet nedelsiant neinformavo Ukrainos kompetentingos įstaigos, nors tai pagal sutartį buvo privaloma.
• Laikinoji globa pagal CK 3.253 str. trunka 12 mėnesių ir tik išimtinais atvejais gali būti pratęsta iki 18 mėnesių; šis terminas 2025 m. pradžioje išseko, todėl teismas apribojo motinos valdžią pagal CK 3.180 str., o pagal CPK 4961 str. 1 d. teismas tokiu atveju savo iniciatyva privalo nagrinėti nuolatinės globos nustatymo klausimą.
• Teismas, vertinęs Dvišalės sutarties 30 str., pasižymėjo, kad dėl nuolatinės globos spręsti negali — kompetencija pagal 30 str. 1 d. priklauso Ukrainos įstaigai; tačiau 30 str. 2 d. nustato, kad globėjo ir globotinio santykius reguliuoja tos valstybės, kuri paskyrė globėją, teisė, t. y. Piterio Peno ir globėjų M santykius reglamentuoja Lietuvos teisė.
• Dvišalės sutarties 30 str. 3 d. įpareigoja pranešti pilietybės valstybės įstaigai, kai jos piliečio interesais būtini globos veiksmai, o vaikas gyvena kitoje šalyje — Tarnyba tai padarė, bet nepateikė esminių aplinkybių: vaiko prisirišimo prie globėjų šeimos, kalbos, emocinių ryšių.
• Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d. reikalauja visuose veiksmuose dėl vaiko teikti pirmenybę jo interesams, o 20 str. — užtikrinti be tėvų globos likusiam vaikui alternatyvią priežiūrą; Hagos konvencijos 6 ir 11 str. reglamentuoja jurisdikciją dėl neramumų perkeltų vaikų ir skubias apsaugos priemones valstybėje, kurioje vaikas yra, tačiau jų taikymas čia ribotas, nes pirmenybę turi dvišalė sutartis.

Teismų praktikos šaltiniuose pateikta viena EŽTT byla: Moretti ir Benedetti prieš Italiją (2010-04-27 sprendimas, 48 p.), kurioje EŽTT pripažino, kad tarp vaiko ir suaugusiųjų, kurie jį globojo ir norėjo įvaikinti, susiformavo faktiniai „šeimos ryšiai“ — vertinant kartu praleistą laiką, santykių kokybę ir suaugusiojo vaidmenį. Šis kriterijus tiesiogiai taikytinas vertinant Piterio Peno prisirišimą prie globėjų M šeimos: treji bendro gyvenimo metai, lietuvių kalba kaip vienintelė vaikui žinoma kalba ir globėjų nuolatinis noras rūpintis vaiku yra būtent tie elementai, kuriuos EŽTT laiko lemiamais. Taip pat CK 1.32 str. 1 d. nustato, kad vaikų ir tėvų santykiams taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė — o vaikas gyvena Lietuvoje nuo dvejų metų amžiaus.

Pasekmės

Praktinės tolesnės eigos kryptys:

• Jei Ukrainos institucija priims sprendimą dėl vaiko perdavimo į kitą globėjų šeimą Ukrainoje, Lietuvos institucijos pagal Dvišalės sutarties 30 str. 4 d. veiksmų galios ribą privalės jį vykdyti — vaikas bus išskirtas iš globėjų M šeimos nepaisant faktinių šeimyninių ryšių.
• Globėjai M gali siekti apginti savo pozicijos per EŽTT praktikos kriterijus (faktiniai šeimos ryšiai) arba reikšti ieškinius pagal CK 3.174 str. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, jei jie turi tokią procesinę teisę pagal Lietuvos teisę.
• Tarnybai gali kilti atsakomybės klausimas dėl to, kad 2024 m. neinformavo Ukrainos institucijų nedelsiant ir vėliau nepateikė esminių vaiko interesų aplinkybių — tai gali būti vertinama kaip Dvišalės sutarties bendradarbiavimo pareigos pažeidimas.
• Vaiko išvežimas iš Lietuvos reikš ir praktinių teisių pokyčių: pagal Išmokų vaikams įstatymo 21 str. išmokų mokėjimas nutraukiamas, kai vaikas paimamas iš atstovų pagal įstatymą arba kai neatitinka sąlygų; laikinosios apsaugos statuso pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 94 str. teisės taip pat baigtų galioti išvykus.
• Sekimo taškas: Ukrainos kompetentingos institucijos sprendimas dėl vaiko globos — ar jis patvirtins perdavimą į Ukrainą, ar atsižvelgs į papildomai pateiktas vaiko interesų aplinkybes. Ukraina praėjus metams nuo Tarnybos kreipimosi jau pareiškė reikalavimą parskraidinti vaiką, todėl sprendimo laukti galima artimiausiu metu.

Piliakalnio teritorijoje esantiems sklypams nustatoma konservacinė (saugojimo) paskirtis (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 str. 5 d.), o 19 str. 4 d. draudžia vertingąsias savybes naikinančius statybos darbus.

Tvarkybos projektas rengiamas remiantis Kultūros vertybių registro duomenimis ir prieš projektavimą būtinais tyrimais, o darbų projektas iki leidimo turi būti patirtas paveldosaugos (specialiojoje) ekspertizėje (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 str.).

Esmė

Šeimyniškėlių piliakalnis yra nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas (u. k. 1886) su 122 859 kv. m teritorija, todėl bet kokia metalinės „Šviesos pilies“ statyba jo teritorijoje bus vertinama ne kaip meno iniciatyva, o kaip statyba kultūros paveldo objekte. Tokiam projektui reikėtų tvarkybos projekto, paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės ir leidimų, išduodamų tik gavus Kultūros paveldo departamento bei savivaldybės paveldosaugos padalinio sutikimą. Tikslesnis teisinis klausimas: ar plieninių bokštų (20 ir 15 m) instaliacija piliakalnio teritorijoje apskritai gali būti derinama su Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 4 dalies draudimu vykdyti vertingąsias savybes naikinančius statybos darbus, ir pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnį bei Statybos įstatymo procedūras ji bus sprendžiama.

Teisinis vertinimas

Piliakalnio kompleksas saugomas pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus tikslus — mokslinio pažinimo ir viešojo pažinimo; objekto teritorija nuo jo neatsiejama (11 str. 1 d.), o sklypai joje turi konservacinę (saugojimo) paskirtį (11 str. 5 d.). Praktiškai tai reiškia, kad architektui M. Maziliauskui ir potencialiam statytojui tenka tokios pareigos:

• parengti tvarkybos projektą remiantis Kultūros vertybių registro duomenimis ir prieš projektavimą būtinais tyrimais (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 str. 2 d.);
• atlikti projekto paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę iki leidimo išdavimo, o projektą pataisyti pagal ekspertizės aktų privalomas pastabas (23 str., kaip pateikta šaltinyje [1]);
• gauti leidimą, kurį išduodant būtinas Nuolatinės statybos komisijos protokolas, pasirašytas Departamento atstovo ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovo (23 str. pagal [1]);
• vykdyti statybą pagal Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies reikalavimą nepakeisti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygų, taip pat laikytis Statybos įstatymo 52 straipsnyje įtvirtinto viešojo intereso — nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir statybos saugomose teritorijose.

Esminė kliūtis — 19 straipsnio 4 dalies draudimas viešajam pažinimui saugomoje vertybėje vykdyti vertingąsias savybes naikinančius statybos darbus, įskaitant naujos planinės struktūros formavimą; piliakalnio teritorijoje esančių neištirtų dalių atžvilgiu galioja ir 17 straipsnio reikalavimai (19 str. 3 d.). Archeologo dr. G. Zabielos pozicija žinioje, kad „dabar šita išimtis nebegalioja“ ir paveldas saugomas „griežčiau ir griežčiau“, rodo, kad apie 2000-ųjų metų leidimo atkurti maketą praktika šiandien pasigrobti negalima — tai atspindi 23 straipsnio 4 d. logiką, kad atkūrimas galimas tik „išimtiniais atvejais“ ir tik pagrįstus išsamiais tyrimų duomenimis objektus. Papildoma procedūrinė prielaida — Statybos įstatymo 37 straipsnio visuomenės informavimas ir dalyvavimas svarstant visuomenei svarbių statinių projektinius pasiūlymus, o Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnis leistų suinteresuotiems asmenims dalyvauti viešinimo procedūrose.

Pasekmės

Realistiškiausias scenarijus: be savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento inicijuotos procedūros projektas liks vizija — milijono eurų vertės instaliacija negali būti pastatyta vien architekto „dovana“, nes leidimo pagrindas yra tvarkybos projektas ir ekspertizė, o ne rėmėjo ketinimas. Jei projektas vis dėlto būtų derinamas, keliais etapais:

• tvarkybos projekto rengimas ir paveldosaugos ekspertizė, kurios išvados gali pareikalauti pataisymų arba visai atmesti 20–15 m bokštų užstatymą konservacinės paskirties sklypuose;
• visuomenės informavimas pagal Statybos įstatymo 37 straipsnį — ginčų audra pristatyme pasireiškusi bendruomenės pozicija procedūriškai įgauna reikšmę būtent čia;
• neigus leidimą, projektų šalininkams lieka teisinės priemonės pagal Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnį ginčyti neteisėtus administracinius sprendimus teisme.

Anykščių rajono savivaldybei tai praktiškai svarbu kaip žemės savininkei ar valstybinės žemės patikėtinei, memorialinio muziejaus valdytojui — kaip objekto valdytojui, kurio apsaugos sutarties įsipareigojimai (pvz., 16 straipsnio 6 d. 1 punkte numatyta pareiga nestatyti vietovaizdį užstojančių statinių) pereitų kartu su objektu.