2009 m. lapkričio 30 d. (
*1)
„Vizų, prieglobsčio, imigracijos ir kitos su laisvu asmenų judėjimu susijusios politikos sritys — Direktyva 2008/115/EB — Nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas — 15 straipsnio 4–6 dalys — Sulaikymo terminas — Atsižvelgimas į sprendimo išsiųsti vykdymo sustabdymo laikotarpį — „Pagrįstos tikimybės išsiųsti“ sąvoka“
Byloje C-357/09 PPU
dėl Administrativen sad Sofia-grad (Bulgarija) 2009 m. rugpjūčio 10 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo, pagal EB 68 ir 234 straipsnius pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov),
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai A. Tizzano, J. N. Cunha Rodrigues, K. Lenaerts, J.-C. Bonichot, C. Toader, teisėjai C. W. A. Timmermans, P. Kūris, E. Juhász, G. Arestis, L. Bay Larsen (pranešėjas), T. von Danwitz ir A. Arabadjiev,
generalinis advokatas J. Mazák,
posėdžio sekretorius N. Nanchev, administratorius,
atsižvelgęs į 2009 m. rugpjūčio 10 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą, kurį Teisingumo Teismas gavo ir kuris buvo papildytas, taikyti prašymui priimti prejudicinį sprendimą Procedūros reglamento 104b straipsnyje numatytą sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą,
atsižvelgęs į 2009 m. rugsėjo 22 d. antrosios kolegijos sprendimą patenkinti minėtą prašymą,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. spalio 27 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
susipažinęs su generalinio advokato nuomone,
priima šį
1Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse ( OL L 348, p. 98) 15 straipsnio 4–6 dalių aiškinimu.
2Šis prašymas buvo pateiktas administracinėje procedūroje, pradėtoje Direktsia „Migratsia“ pri Ministerstvo na vatreshnite raboti (Migracijos direkcija prie vidaus reikalų ministerijos) direktoriaus iniciatyva siekiant, kad Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos miesto administracinis teismas) ex officio priimtų sprendimą dėl S. Kadzoev (Huchbarov) tolesnio laikymo Sofijos regiono Busmantsi kaime esančiame specialiame užsieniečių laikinojo apgyvendinimo centre prie Migracijos direkcijos (toliau – laikinojo apgyvendinimo centras).
3Direktyva 2008/115 buvo priimta, be kita ko, remiantis EB 63 straipsnio pirmosios pastraipos 3 punkto b papunkčiu. Pagal jos 9 konstatuojamąją dalį:
„pagal 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse [ OL L 326, p. 13], trečiosios šalies pilietis, paprašęs prieglobsčio valstybėje narėje, neturėtų būti laikomas neteisėtai tos valstybės narės teritorijoje esančiu piliečiu, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo.“
4Direktyvos 2008/115 skyriuje, skirtame sulaikymui siekiant išsiųsti, esantis 15 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo tvarka tik tam, kad parengtų grąžinimą ir (arba) įvykdytų išsiuntimo procesą (nebent konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės), visų pirma, kai:
Sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir būti taikomas tik tol, kol tinkamai vykdomas pasiruošimas išsiuntimui.
2Įsakymą sulaikyti priima administracinės ar teisminės institucijos.
Įsakymas sulaikyti parengiamas raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis.
Kai įsakymą sulaikyti priima administracinės institucijos, valstybės narės:
Atitinkamas trečiosios šalies pilietis nedelsiant paleidžiamas, jei sulaikymas yra neteisėtas.
3Kiekvienu atveju sulaikymas peržiūrimas pagrįstais laiko tarpais atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu arba ex officio. Pratęstų sulaikymo laikotarpių atveju teisminė institucija prižiūri, kaip atliekamos peržiūros.
4Paaiškėjus, kad dėl teisinių ar kitokių priežasčių nebėra pagrįstos tikimybės išsiųsti arba 1 dalyje nustatytų aplinkybių nebesama, sulaikymas tampa nebepateisinamas ir atitinkamas asmuo nedelsiant paleidžiamas.
5Sulaikymas trunka tol, kol tenkinamos 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jis yra būtinas siekiant užtikrinti sėkmingą išsiuntimą. Kiekviena valstybė narė nustato sulaikymo laikotarpio ribą, kuri negali viršyti šešių mėnesių.
6Valstybės narės negali pratęsti 5 dalyje nurodyto laikotarpio, tačiau laikydamosi nacionalinės teisės gali pratęsti ribotam laikotarpiui, neviršijančiam dar dvylikos mėnesių, tais atvejais, kai tikėtina, jog nepaisant visų jų pagrįstų pastangų, išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau dėl to, kad:
5Pagal Direktyvos 2008/115 20 straipsnį valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini šiai direktyvai, išskyrus jos 13 straipsnio 4 dalį, įgyvendinti ne vėliau kaip iki 2010 m. gruodžio 24 dienos.
6Remiantis šios direktyvos 22 straipsniu, ji įsigaliojo 2009 m. sausio 13 dieną.
7Direktyva 2008/115 į Bulgarijos teisę buvo perkelta Užsieniečių Bulgarijos Respublikoje įstatymu (1998 m. DV Nr. 153), iš dalies pakeistu 2009 m. gegužės 15 d. (2009 m. DV Nr. 36, toliau – Užsieniečių įstatymas).
8Tačiau, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šios direktyvos 15 straipsnio 4 dalis dar neperkelta į Bulgarijos teisės aktus.
9Remiantis Užsieniečių įstatymo 44 straipsnio 6 dalimi, jei užsieniečiui negali būti taikoma priverstinė administracinė priemonė, nes jo tapatybė nenustatyta arba yra didelis pavojus, kad jis slėpsis, administracinę priemonę nustačiusi institucija gali nurodyti priverstinai patalpinti užsienietį į užsieniečių laikinojo apgyvendinimo centrą siekiant organizuoti jo nugabenimą iki Bulgarijos Respublikos sienos arba išsiuntimą.
10Iki Direktyvos 2008/115 perkėlimo laikymas tokiame centre nebuvo ribojamas jokiais terminais.
11Šiuo metu, remiantis Užsieniečių įstatymo 44 straipsnio 8 dalimi, „apgyvendinimas trunka, kol išnyks 6 dalyje numatytos aplinkybės, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius. Išimtiniu atveju, kai asmuo atsisako bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis, kai vėluojama išduoti nugabenimui iki sienos ar išsiuntimui būtinus dokumentus ar kai asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, apgyvendinimo terminas gali būti pratęstas iki 12 mėnesių“.
12Užsieniečių įstatymo 46a straipsnio 3–5 dalyse nustatyta:
„3) kas šešis mėnesius laikinojo apgyvendinimo centro viršininkas sudaro sąrašą užsieniečių, laikomų centre ilgiau nei šešis mėnesius dėl kliūčių išsiųsti juos iš šalies. Šis sąrašas pateikiamas centro buvimo vietos administraciniam teismui;
4) kiekvieną kartą suėjus laikymo laikinojo apgyvendinimo centre šešių mėnesių terminui teismas savo iniciatyva uždarame posėdyje nusprendžia pratęsti, pakeisti ar nutraukti laikymą centre. Toks teismo sprendimas yra neskundžiamas;
5) jei teismas panaikina skundžiamą įsakymą dėl priverstinio apgyvendinimo arba nurodo paleisti užsienietį į laisvę, užsienietis nedelsiant paleidžiamas iš laikinojo apgyvendinimo centro.“
132006 m. spalio 21 d. Bulgarijos policija sulaikė asmenį prie sienos su Turkija. Sulaikytasis neturėjo asmens dokumentų ir prisistatė vardu Said Shamilovich Huchbarov, gim. Grozno mieste (Čečėnija). Jis pareiškė nepageidaująs, kad apie jo sulaikymą būtų informuotas Rusijos konsulatas.
142006 m. spalio 22 d. kompetentingo policijos pareigūno įsakymu šiam asmeniui buvo skirta priverstinė administracinė priemonė – nugabenimas iki valstybės sienos.
152006 m. lapkričio 3 d. suinteresuotasis asmuo buvo patalpintas į laikinojo apgyvendinimo centrą laukti, kol bus įmanoma įvykdyti minėtą įsakymą, t. y. kol bus išduotas užsienio kelionės dokumentas ir skirtos lėšos, pakankamos nupirkti bilietą į Čečėniją. Minėtas įsakymas tapo vykdytinas, atlikus jo teisminę peržiūrą.
162006 m. gruodžio 14 d. suinteresuotasis asmuo laikinojo apgyvendinimo centro administracijai pranešė, kad tikroji jo pavardė Kadzoev, o ne Huchbarov.
17Dviejose Administrativen sad Sofia-grad nagrinėtose administracinėse bylose buvo pateiktas gimimo liudijimas, iš kurio matyti, kad S. Kadzoev gimė 1979 m. vasario 11 d. Maskvoje (buvusioje Sovietų Sąjungoje); tėvas Shamil Kadzoev – čečėnų tautybės, motina Loli Elihvari – gruzinų tautybės. Taip pat buvo pateiktas Čečėnijos Respublikos Ičkerijos piliečio laikinas asmens pažymėjimas, galiojęs iki, išduotas Said Shamilovich Kadzoev, gim. Grozno mieste. Nepaisant to, suinteresuotasis asmuo valdžios institucijoms ir toliau prisistatydavo Kadzoev arba Huchbarov pavardėmis.
18Laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. balandžio mėn. vyko susirašinėjimas tarp Bulgarijos ir Rusijos valdžios institucijų. Priešingai Bulgarijos valdžios institucijų įsitikinimui, Rusijos valdžios institucijos pareiškė, kad laikiną asmens pažymėjimą Kadzoev Said Shamilovich vardu išdavė Rusijos Federacijai nežinomi organai ir asmenys, todėl šio pažymėjimo negalima laikyti dokumentu, įrodančiu suinteresuotojo asmens turimą Rusijos pilietybę.
19Gyvendamas laikinojo apgyvendinimo centre S. Kadzoev 2007 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą suteikti jam pabėgėlio statusą. Jo skundas dėl Bulgarijos administracinių institucijų atsisakymo patenkinti šį prašymą buvo atmestas Administrativen sad Sofia-grad sprendimu. suinteresuotasis asmuo pateikė antrąjį prieglobsčio prašymą, kurį balandžio 2 d. vis dėlto atsiėmė. S. Kadzoev pateikė trečiąjį prašymą. Sprendimu Administrativen sad Sofia-grad atmetė S. Kadzoev prašymą ir atsisakė suteikti jam prieglobstį. Šis sprendimas yra neskundžiamas.
202008 m. birželio 20 d. S. Kadzoev advokatė pateikė prašymą pakeisti sulaikymą švelnesne priemone, t. y. įpareigojimu reguliariai registruotis gyvenamosios vietos policijos nuovadoje. Nusprendusios, kad suinteresuotasis asmuo neturi faktinės gyvenamosios vietos Bulgarijoje, kompetentingos institucijos atmetė šį prašymą dėl reikiamų sąlygų neįvykdymo.
212008 m. spalio 22 d. buvo pateiktas analogiškas prašymas, kuris taip pat buvo atmestas.
22Pasibaigus S. Kadzoev prašymu pradėtai administracinei procedūrai komisijoje dėl apsaugos nuo diskriminacijos, kurios sprendimas buvo apskustas Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas), šis teismas, kaip ir minėtoji komisija, savo 2009 m. kovo 12 d. Sprendime nusprendė, kad negalima aiškiai nustatyti S. Kadzoev tapatybės ir pilietybės ir todėl pripažino jį apatridu.
23Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, anot Pagalbos kankinimus išgyvenusiems asmenims centro, Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisariato ir Amnesty International, tikėtina, kad S. Kadzoev savo kilmės šalyje tapo kankinimų ir žeminančio bei nežmoniško elgesio auka.
24Nepaisant Bulgarijos valdžios institucijų, kai kurių nevyriausybinių organizacijų ir paties S. Kadzoev dėtų pastangų surasti jį galinčią priimti saugią trečiąją šalį, nebuvo pasiektas joks susitarimas ir iki šiol nebuvo išduoti kelionės dokumentai. Austrijos Respublika ir Gruzija, kurioms Bulgarijos valdžios institucijos pateikė prašymą, atsisakė priimti S. Kadzoev. Turkijos Respublika, į kurią taip pat kreipėsi Bulgarijos valdžios institucijos, nepateikė jokio atsakymo.
25Administrativen sad Sofia-grad pažymi, kad S Kadzoev tebelaikomas laikinajame apgyvendinimo centre.
26Pagrindinė byla buvo pradėta Migracijos direkcijos prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus administraciniu aktu, kuriuo šio teismo prašoma remiantis Užsieniečių įstatymo 46a straipsnio 3 dalimi ex officio nuspręsti dėl tolesnio S. Kadzoev sulaikymo.
27Minėtas teismas pažymi, kad iki Užsieniečių Bulgarijos Respublikoje įstatymo pakeitimo siekiant perkelti Direktyvą 2008/115 laikymas laikinajame apgyvendinimo centre nebuvo ribojamas jokiais terminais. Jis nurodo nesant pereinamojo laikotarpio taisyklių, reglamentuojančių situacijas, kai sprendimai buvo priimti iki minėto pakeitimo. Dėl šios priežasties reikia išaiškinti iš šios direktyvos kylančių naujų taisyklių taikymo terminams ir terminų pratęsimo motyvams klausimą, ypač dėl to, kad pagrindinėje byloje minėtoje direktyvoje įtvirtintas maksimalus sulaikymo terminas buvo viršytas iki jos priėmimo.
28Be to, jokioje nuostatoje aiškiai nenurodyta, ar pagrindinėje byloje susiklosčiusioje situacijoje Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintus terminus reikia aiškinti kaip apimančius laikotarpį, kuriuo užsienietis buvo sulaikytas, tačiau egzistavo teisinis draudimas įvykdyti administracinę priemonę – „priverstinį nugabenimą iki valstybės sienos“, nes S. Kadzoev inicijavo humanitarinio ir pabėgėlio statuso suteikimo procedūrą.
29Galiausiai minėtas teismas nurodo, kad pripažinus, jog nėra jokios „pagrįstos tikimybės išsiųsti“ Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 dalies prasme, kiltų klausimas, ar remiantis šia nuostata reikia nedelsiant paleisti S. Kadzoev į laisvę.
30Šiomis aplinkybėmis Administrativen sad Sofia-grad nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar <…> Direktyvos 2008/115 <…> 15 straipsnio 5 ir 6 dalis reikia aiškinti taip, kad:
31Administrativen sad Sofia-grad prašė taikyti nagrinėjamam prašymui priimti prejudicinį sprendimą Procedūros reglamento 104b straipsnyje numatytą sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
32Dėl prejudicinio sprendimo kreipęsis teismas šį prašymą motyvuoja tuo, kad byloje iškilo tolesnio S. Kadzoev laikymo laikinajame apgyvendinimo centre ar jo paleidimo klausimas. Atsižvelgdamas į šio asmens padėtį, teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo nereikėtų stabdyti ilgesniam laikui.
33Išklausiusi generalinį advokatą, Teisingumo Teismo antroji kolegija nusprendė patenkinti nacionalinio teismo prašymą nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą skubos tvarka ir perdavė bylą Teisingumo Teismui, kad ji būtų paskirta didžiajai kolegijai.
34Savo pirmojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalis reikia aiškinti taip, kad jose numatytas maksimalus sulaikymo terminas taip pat turi apimti sulaikymo laikotarpį iki šia direktyva nustatyto režimo taikymo.
35Pažymėtina, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintas maksimalus sulaikymo išsiuntimo tikslu terminas.
36Jei skaičiuojant maksimalų sulaikymo terminą nebūtų atsižvelgiama į sulaikymo išsiuntimo tikslu laikotarpį, praėjusį iki Direktyva 2008/115 nustatyto režimo taikymo pradžios, asmenys, kurių padėtis analogiška S. Kadzoev padėčiai, galėtų būti sulaikyti laikotarpiui, viršijančiam šios direktyvos 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytus maksimalius terminus.
37Tokia padėtis neatitiktų minėtomis Direktyvos 2008/115 nuostatomis siekiamo tikslo užtikrinti, kad sulaikymas išsiuntimo tikslu bet kuriuo atveju neviršytų aštuoniolikos mėnesių.
38Be to, Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalys nedelsiant taikomos galiojant ankstesniam reglamentavimui atsiradusios situacijos ateities padariniams.
39Taigi į pirmojo klausimo a punktą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jose numatytas maksimalus sulaikymo terminas turi apimti sulaikymo laikotarpį, trukusį vykstant išsiuntimo procedūrai, pradėtai iki šia direktyva nustatyto režimo taikymo.
40Savo pirmojo klausimo b punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar skaičiuojant Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytą sulaikymo išsiuntimo tikslu terminą reikia įtraukti laikotarpį, kuriuo sprendimo išsiųsti vykdymas sustabdytas dėl to, kad buvo nagrinėjamas trečiosios valstybės piliečio pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, o vykstant procedūrai dėl šio prašymo jis ir toliau buvo laikomas laikinojo apgyvendinimo centre.
41Primintina, kad Direktyvos 2008/115 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog „pagal <…> Direktyvą 2005/85 <…> trečiosios šalies pilietis, paprašęs prieglobsčio valstybėje narėje, neturėtų būti laikomas neteisėtai tos valstybės narės teritorijoje esančiu piliečiu, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo“.
42Pagal 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo ( OL L 31, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 101), 7 straipsnio 1 ir 3 dalis prieglobsčio prašytojai gali laisvai judėti priimančiosios valstybės narės teritorijoje arba tam tikroje valstybės narės jiems paskirtoje zonoje, tačiau kai yra tikslinga, pavyzdžiui, dėl teisinių priežasčių arba viešosios tvarkos sumetimais, valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka gali izoliuoti prieglobsčio prašytoją tam tikroje konkrečioje vietoje.
43Direktyvos 2003/9 21 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės garantuoja, jog neigiamus sprendimus dėl socialinės paramos pagal šią direktyvą suteikimo arba pagal 7 straipsnį individualiai su prieglobsčio prašytojais susijusius priimtus sprendimus būtų galima apskųsti nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka. Bent jau paskutinėje instancijoje turi būti suteikta galimybė kreiptis į teismo instituciją.
44Remiantis Direktyvos 2005/85 18 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės negali sulaikyti asmens tik dėl priežasties, kad jis yra prieglobsčio prašytojas, o remiantis to paties straipsnio 2 dalimi, kai prieglobsčio prašytojas yra sulaikomas, valstybės narės užtikrina greitos teisminės kontrolės galimybę.
45Taigi Direktyvoje 2008/115 reglamentuojamam sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui, taikomam pagal Direktyvas 2003/9 ir 2005/85 bei taikomas nacionalinės teisės nuostatas, nustatytas skirtingas teisinis režimas.
46Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar S. Kadzoev laikymas laikinojo apgyvendinimo centre laikotarpiu, kuriuo jis buvo prieglobsčio prašytojas, atitiko Bendrijos ir nacionalinėse nuostatose prieglobsčio srityje nustatytas sąlygas.
47Jei paaiškėtų, kad dėl šio sprendimo 19 punkte minėtų S. Kadzoev prieglobsčio prašymų pradėtose procedūrose nebuvo priimtas joks sprendimas dėl jo laikymo laikinojo apgyvendinimo centre ir jo sulaikymas ir toliau buvo grindžiamas ankstesne nacionalinėje teisėje nustatyta sulaikymo išsiuntimo tikslu tvarka arba Direktyvoje 2008/115 nustatyta tvarka, į S. Kadzoev sulaikymo laikotarpį, atitinkantį minėtų prieglobsčio suteikimo procedūrų trukmę, turi būti atsižvelgta skaičiuojant Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytą sulaikymo išsiuntimo tikslu terminą.
48Dėl šios priežasties į pirmojo priejudicinio klausimo b punktą reikia atsakyti, kad laikotarpis, kai asmuo buvo laikomas laikinojo apgyvendinimo centre remiantis prieglobsčio prašytojams taikomų nacionalinės ir Bendrijos teisės nuostatų pagrindu priimtu sprendimu, neturi būti laikomas sulaikymu išsiuntimo tikslu Direktyvos 2008/115 15 straipsnio prasme.
49Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2008/115 5 ir 6 dalis reikia aiškinti taip, kad į laikotarpį, kuriuo įsakymo priverstinai nugabenti iki valstybės sienos vykdymas buvo sustabdytas dėl to, kad vyko teismo procesas pagal suinteresuotojo asmens skundą dėl šio įsakymo, reikia atsižvelgti skaičiuojant sulaikymo išsiuntimo tikslu terminą, jeigu vykstant šiam procesui suinteresuotasis asmuo ir toliau buvo laikomas laikinojo apgyvendinimo centre.
50Šiuo klausimu svarbu pažymėti, jog Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse, be kita ko, numatyta, kad suinteresuotajam trečiosios šalies piliečiui suteikiama veiksminga teisių gynimo priemonė siekiant apskųsti su grąžinimu susijusius sprendimus kompetentingame teisme ar administracinėje institucijoje arba kompetentingoje įstaigoje, sudarytoje iš narių, kurie yra nešališki ir naudojasi nepriklausomumo garantijomis. Ši institucija ar įstaiga turi įgaliojimus peržiūrėti su grąžinimu susijusius sprendimus, įskaitant galimybę laikinai sustabdyti jų vykdymą, išskyrus atvejus, kai laikinas sustabdymas jau taikomas pagal nacionalinės teisės aktus.
51Tačiau nei Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalys, nei jokia kita šios direktyvos nuostata neleidžia daryti išvados, kad sulaikymo išsiuntimo tikslu laikotarpiai neturi būti įskaitomi į minėto 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytą maksimalų sulaikymo terminą dėl to, kad sprendimo išsiųsti vykdymas buvo sustabdytas.
52Konkrečiai kalbant, būtina pažymėti, kad sprendimo išsiųsti vykdymo sustabdymas dėl teismo proceso pagal skundą dėl šio sprendimo nenurodytas tarp Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalyje numatytų sulaikymo termino pratęsimo pagrindų.
53Taigi į laikotarpį, kuriuo suinteresuotasis asmuo buvo sulaikytas vykstant sprendimo išsiųsti teisėtumo teisminės kontrolės procedūrai, turi būti atsižvelgta skaičiuojant Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytą maksimalų sulaikymo terminą.
54Padarius kitokią išvadą, sulaikymo išsiuntimo tikslu trukmė kiekvienu konkrečiu atveju galėtų skirtis, kartais netgi smarkiai, toje pačioje valstybėje narėje ar skirtingose valstybėse narėse dėl nacionalinio teismo proceso ypatumų ir bruožų, o tai prieštarautų Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalimis siekiamam tikslui užtikrinti vienodą maksimalų sulaikymo terminą visose valstybėse narėse.
55Šios išvados nepaneigia 2009 m. sausio 29 d. Sprendimas Petrosian ( C-19/08, Rink. p. I-495), kuriuo remiasi Bulgarijos vyriausybė. Šiame sprendime, susijusiame su Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus ( OL L 50, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 109), išaiškinimu, Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu vykdant prieglobsčio prašytojo perdavimo procedūrą prašančiosios valstybės narės teisės aktuose numatyta, jog pateikus skundą perdavimas sustabdomas, šio reglamento 20 straipsnio 1 dalies d punkte numatytas perdavimo vykdymo terminas skaičiuojamas ne nuo tarpinio teismo sprendimo, sustabdančio perdavimo procedūros vykdymą, o tik nuo teismo sprendimo dėl procedūros pagrįstumo, kuris daugiau nesudaro kliūčių vykdyti perdavimo procedūrą.
56Tokio Reglamento Nr. 343/2003 20 straipsnio 1 dalies d punkto aiškinimo negalima pritaikyti aiškinant Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalis. Iš tikrųjų minėtame sprendime Petrosian nagrinėtas terminas lemia prašančiosios valstybės turimą laiką perduoti prieglobsčio prašytoją jį priimti atgal privalančiai valstybei narei, o Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytų maksimalių terminų paskirtis – nustatyti asmens laisvės atėmimo ribas. Be to, šiais terminais apribojama sulaikymo išsiuntimo tikslu trukmė, o ne pačios išsiuntimo procedūros vykdymas.
57Dėl šios priežasties į antrąjį klausimą reikia atsakyti, jog Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad į laikotarpį, kuriuo įsakymo priverstinai nugabenti iki valstybės sienos vykdymas buvo sustabdytas dėl to, kad vyko teismo procesas pagal suinteresuotojo asmens skundą dėl šio įsakymo, reikia atsižvelgti skaičiuojant sulaikymo išsiuntimo tikslu terminą, jeigu vykstant šiam procesui suinteresuotasis asmuo ir toliau buvo laikomas laikinojo apgyvendinimo centre.
58Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos faktines aplinkybes, siekia išsiaiškinti Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 dalies, visų pirma sąvokos „pagrįsta tikimybė išsiųsti“, reikšmę.
59Savo trečiojo klausimo c punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad nėra pagrįstos tikimybės išsiųsti, jeigu išnaudotos šio straipsnio 6 dalyje numatytos galimybės pratęsti sulaikymo terminą, o iki teisminės suinteresuotojo asmens sulaikymo kontrolės nebuvo pasiektas susitarimas su trečiąja valstybe dėl asmens priėmimo.
60Reikia pažymėti, kad jeigu suėjo Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalyje numatytas maksimalus sulaikymo terminas, nekyla klausimas, ar nebėra „pagrįstos tikimybės išsiųsti“ to paties straipsnio 4 dalies prasme. Iš tikrųjų tokiu atveju suinteresuotasis asmuo turi būti nedelsiant paleistas į laisvę.
61Taigi Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 dalį galima taikyti, tik jei šios direktyvos 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatyti maksimalūs sulaikymo terminai nėra pasibaigę.
62Dėl šios priežasties į trečiojo klausimo c punktą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma, jeigu iki teisminės suinteresuotojo asmens sulaikymo kontrolės buvo išnaudotos Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalyje numatytos galimybės pratęsti sulaikymo terminą.
63Kalbant apie trečiojo klausimo a ir b punktus, reikia pabrėžti, kad pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 dalį paaiškėjus, jog dėl teisinių ar kitokių priežasčių nebėra pagrįstos tikimybės išsiųsti, sulaikymas tampa nebepateisinamas ir atitinkamas asmuo nedelsiant paleidžiamas.
64Kaip matyti iš Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 ir 5 dalių, sulaikymas išsiuntimo tikslu gali trukti, tik kol tinkamai vykdomas pasirengimas išsiųsti, jei būtina užtikrinti sėkmingą išsiuntimą.
65Išvadai, kad tebėra „pagrįsta tikimybė išsiųsti“ Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 dalies prasme, taip pat būtina, jog, nacionaliniam teismui nagrinėjant sulaikymo teisėtumą, egzistuotų reali sėkmingo išsiuntimo perspektyva, atsižvelgiant į šios direktyvos 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintus terminus.
66Taigi pagrįstos tikimybės išsiųsti nėra, kai, atsižvelgiant į minėtus terminus, atrodo mažai tikėtina, kad trečioji valstybė priims suinteresuotąjį asmenį.
67Dėl šios priežasties į trečiojo klausimo a ir b punktus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tik reali sėkmingo išsiuntimo tikimybė, atsižvelgiant į to paties straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintus terminus, parodo pagrįstos tikimybės išsiųsti buvimą, ir šios tikimybės nėra, jeigu, atsižvelgiant į minėtus terminus, atrodo mažai tikėtina, kad trečioji valstybė priims suinteresuotąjį asmenį.
68Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar, nepaisant Direktyvoje 2008/115 numatyto maksimalaus sulaikymo termino pasibaigimo, šios direktyvos 15 straipsnio 4 ir 6 dalys leidžia nepaleisti suinteresuotojo asmens nedelsiant, nes jis neturi galiojančių dokumentų, elgiasi agresyviai ir neturi nei nuosavų pragyvenimo lėšų, nei būsto, nei valstybės narės šiam tikslui suteiktos paramos.
69Šiuo klausimu pabrėžtina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 37, 54 ir 61 punktų, Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalis jokiais atvejais neleidžia viršyti šioje nuostatoje įtvirtinto maksimalaus termino.
70Galimybė sulaikyti asmenį viešosios tvarkos ir viešojo saugumo sumetimais negali būti grindžiama Direktyva 2008/115. Dėl šios priežasties jokia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė savaime negali tapti sulaikymo pagrindu pagal šios direktyvos nuostatas.
71Dėl šios priežasties į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pasibaigus šioje direktyvoje numatytam maksimaliam sulaikymo terminui jos neleidžia nepaleisti suinteresuotojo asmens nedelsiant, motyvuojant, kad jis neturi galiojančių dokumentų, elgiasi agresyviai ir neturi nei nuosavų pragyvenimo lėšų, nei būsto, nei valstybės narės šiam tikslui suteiktos paramos.
72Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: bulgarų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.