1971 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimas.

TEISINGUMO TEISMO

SPRENDIMAS

1971 m. kovo 31 d.( * )

„Europos šalių susitarimas dėl kelių transporto“

Byloje 22/70,

dėl

1970 m. kovo 20 d. Tarybos sprendimo dėl EEB valstybių narių

derybų dėl Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių

ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo ir dėl šio

susitarimo sudarymo panaikinimo,

Europos Bendrijų Komisija,

atstovaujama jos teisės tarnybos generalinio direktoriaus pavaduotojo

Gérard Olivier, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge:

Teisės patarėjas Emile Reuter, 4, boulevard Royal,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Tarybą,

atstovaujamą Tarybos juriskonsulto, Tarybos generalinio sekretoriato

generalinio direktoriaus Ernst Wohlfart, padedamo Tarybos

generalinio sekretoriato direktoriaus Jean‑Pierre Puissochet,

nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Europos investicijų

banko teisės skyriaus direktorius

J. N. Van den Houten, 2, place de Metz,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį

sudaro pirmininkas R. Lecourt, kolegijų pirmininkai

A. M. Donner ir A. Trabucchi, teisėjai R. Monaco,

J. Mertens de Wilmars, P. Pescatore (pranešėjas) ir

H. Kutscher,

generalinis advokatas A. Dutheillet de Lamothe,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

1 Europos

Bendrijų Komisijos 1970 m. gegužės 19 d. pareikštame

ieškinyje prašoma panaikinti 1970 m. kovo 20 d. Tarybos

sprendimą dėl Bendrijos valstybių narių derybų dėl Europos šalių

susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių

tarptautiniais maršrutais, darbo, priimto Jungtinių Tautų Europos

ekonomikos komisijoje (toliau – AETR) ir dėl šio susitarimo sudarymo.

2 Taryba

pirmiausia pareiškė prieštaravimą dėl ieškinio priimtinumo, ginčydama

sprendimo, dėl kurio buvo pareikštas ieškinys, priskyrimą teisės aktams,

kurie gali būti ginčijami remiantis Sutarties 173 straipsnio

1 dalimi.

3 Šis

priskyrimas priklauso nuo atsakymo į klausimą, kieno kompetencijai tuo

metu priklausė derėtis ir sudaryti AETR.

4 Sprendimo

teisinė galia skirsis pagal tai, ar jis yra laikytinas Bendrijai

suteiktos kompetencijos įgyvendinimo dalimi, ar valstybių narių

išlaikytos kompetencijos vykdymo koordinavimo išraiška.

5 Siekiant

priimti sprendimą dėl pateikto prieštaravimo dėl priimtinumo,

pirmiausia reikia nustatyti, ar ginčijamo sprendimo priėmimo metu

kompetenciją derėtis dėl AETR bei jį sudaryti turėjo Bendrija, ar

valstybės narės.

1Dėl preliminaraus klausimo

6 Komisija

mano, kad Sutarties 75 straipsnis, suteikęs Bendrijai plačiai

apibrėžtą kompetenciją veikti įgyvendinant bendrąją transporto politiką,

turi būti taikomas tiek užsienio santykiuose, tiek vidaus priemonėms,

taikomoms numatytoje srityje.

7 Šios

nuostatos veiksmingumui iškiltų pavojus, jei įgaliojimai, kuriuos ji

suteikia, ypač įgaliojimai imtis „kitų atitinkamų nuostatų“ pagal šio

straipsnio 1 dalies c punktą neapimtų susitarimų su trečiosiomis

valstybėmis sudarymo.

8 Nors

iš pradžių ši kompetencija neapėmė visos transporto sferos, tačiau ji

turi tendenciją tapti bendrąja ir išimtine įgyvendinant bendrąją

politiką šiame sektoriuje.

9 Taryba

savo ruožtu pabrėžia, jog kadangi Bendrija turi tik tuos įgaliojimus,

kurie jai buvo suteikti, nesant aiškios nuostatos Sutartyje, jos

kompetencija sudaryti susitarimus su trečiosiomis valstybėmis negali

būti pripažinta.

10 75

straipsnis numato tik Bendrijos vidaus priemones ir negali būti

aiškinamas kaip suteikiantis teisę sudaryti tarptautinius susitarimus.

11 Net

jeigu ir būtų kitaip, tokia kompetencija galėtų būti ne bendroji ir

išimtinė, o nebent konkuruojanti su valstybių narių kompetencija.

12 Nesant

Sutartyje konkrečių nuostatų, reglamentuojančių derybas dėl

tarptautinių susitarimų bei pastarųjų sudarymą transporto politikos

srityje (srityje, į kurią iš esmės patenka AETR), iškyla būtinybė remtis

bendra Bendrijos teisinė sistema, reguliuojančia santykius su

trečiosiomis valstybėmis.

13 210 straipsnyje nurodyta, jog „Bendrija yra juridinis asmuo“.

14 Ši

nuostata, esanti Sutarties šeštosios dalies, skirtos „Bendrosioms ir

baigiamosioms nuostatoms“, pradžioje, reiškia, jog užsienio santykiuose

Bendrija turi teisę užmegzti sutartinius santykius su trečiosiomis

valstybėmis visose tikslų, apibrėžtų Sutarties pirmojoje dalyje, kurią

papildo šeštoji dalis, taikymo srityse.

15 Siekiant

konkrečiu atveju nustatyti Bendrijos kompetenciją sudaryti

tarptautinius susitarimus, reikia atsižvelgti į visą Sutarties sistemą

ir į jos materialines nuostatas.

16 Tokia

kompetencija yra ne tik aiškiai suteikiama Sutartimi, kaip yra 113 ir

114 straipsnių, reglamentuojančių muitų tarifų bei prekybos

susitarimų sudarymą, ir 238 straipsnio, reglamentuojančio

susitarimų steigti asociaciją sudarymą, atveju, tačiau lygiai taip pat

gali išplaukti iš kitų Sutarties nuostatų bei iš Bendrijos institucijų

aktų, priimamų šių nuostatų pagrindu.

17 Kiekvieną

kartą, kai Bendrija, siekdama įgyvendinti Sutartyje numatytą bendrąją

politiką, priima nuostatas, įvairiomis formomis įtvirtinančias bendras

taisykles, valstybės narės, nepaisant to, ar jos veikia atskirai ar

kartu, nebeturi teisės sutarčių su trečiomis valstybėmis pagrindu

prisiimti įsipareigojimų, turinčių įtakos šioms taisyklėms.

18 Iš

tikrųjų nustatant šias bendras taisykles tik pati Bendrija trečiųjų

valstybių atžvilgiu gali prisiimti ir vykdyti sutartinius

įsipareigojimus, kurie paveikia visą Bendrijos teisinės sistemos taikymo

sritį.

19 Todėl

įgyvendinant Sutarties nuostatas negalima atskirti Bendrijos vidaus

priemonių sistemos nuo užsienio santykių priemonių sistemos.

20 Pagal

3 straipsnio e punktą bendros politikos transporto srityje

priėmimas yra specialiai paminėtas kaip vienas iš Bendrijos tikslų.

21 Remiantis

5 straipsniu valstybės narės turi, viena vertus, imtis visų

atitinkamų priemonių, kad užtikrintų Sutarties ar Bendrijos institucijų

aktais nustatytų pareigų vykdymą, ir, kita vertus, nesiimti jokių

priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sutarties tikslų.

22 Susiejus

šias nuostatas paaiškėja, kad tiek, kiek Bendrijos teisės normos yra

priimamos Sutarties tikslams įgyvendinti, valstybės narės, veikdamos

atskirai nuo Bendrijos institucijų, negali prisiimti įsipareigojimų,

galinčių paveikti šias taisykles arba pakeisti jų apimtį.

23 Pagal

74 straipsnį Sutarties tikslų transporto srityje siekiama vykdant

bendrą politiką.

24 Siekiant

šių tikslų, 75 straipsnio 1 dalimi Tarybai pavedama nustatyti

bendras taisykles ir, be to, priimti „kitas atitinkamas nuostatas“.

25 Pagal

to paties straipsnio a punktą šios bendros taisyklės taikomos

„tarptautiniam transportui, vykstančiam į valstybės narės teritoriją ar

iš jos arba vykstančiam per vienos ar keleto valstybių narių

teritoriją“.

26 Ši

nuostata taip pat taikoma transportui, vykstančiam iš trečiųjų

valstybių arba į jas tiek, kiek tai susiję su kelionės Bendrijos

teritorijoje dalimi.

27 Taigi

šioje nuostatoje daroma prielaida, jog Bendrijos kompetencija apima ir

santykius, kylančius iš tarptautinės teisės, o tai sąlygoja susitarimų

nagrinėjamoje srityje su suinteresuotomis trečiosiomis valstybėmis

reikalingumą.

28 Nors

74 ir 75 straipsniuose aiškiai nenumatyta Bendrijos kompetencija

sudaryti tarptautinius susitarimus, tačiau įsigaliojęs 1969 m. kovo

25 d. Tarybos reglamentas Nr. 543/69 dėl tam tikrų kelių

transportą reglamentuojančių socialinių įstatymų suderinimo

(OL L 77, 1969 3 20, p. 49) suteikė Bendrijai

kompetenciją sudaryti bet kokius susitarimus su trečiosiomis valstybėmis

dėl klausimų, kuriuos reglamentuoja šis reglamentas.

29 Be

to, tokios kompetencijos suteikimas aiškiai pripažįstamas šio

reglamento 3 straipsnyje, kuris numato, kad „Bendrija pradeda

derybas su trečiosiomis šalimis, kurių gali reikėti siekiant įgyvendinti

šio reglamento nuostatas“.

30 Kadangi

AETR nagrinėjamos sritys patenka į Reglamento Nr. 543/69 taikymo

sritį, kompetencija vesti derybas ir sudaryti nagrinėjamą susitarimą

priklauso Bendrijai nuo tada, kai įsigaliojo minėtas reglamentas.

31 Ši

Bendrijos kompetencija panaikina konkuruojančios valstybių narių

kompetencijos galimybę, nes bet kokia iniciatyva, kurios imamasi

veikiant atskirai nuo Bendrijos institucijų, yra nesuderinama su

bendrosios rinkos vieningumu ir vienodu Bendrijos teisės taikymu.

32 Taigi priimtinumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į šią teisinę situaciją.

2Dėl ieškinio priimtinumo

33 Taryba

ginčija ieškinio priimtinumą, argumentuodama tai ginčijamo sprendimo

pobūdžiu ir papildomai Komisijos suinteresuotumo nebuvimu, ankstesne jos

pozicija bei faktu, jog ieškinys pateiktas pavėluotai.

a) Pagrindas, susijęs su 1970 m. kovo 20 d. sprendimo pobūdžiu 34 Taryba

mano, jog 1970 m. kovo 20 d. sprendimas nėra teisės aktas,

kurį galima ginčyti pagal 173 straipsnio pirmosios pastraipos pirmą

sakinį.

35 Iš

tikrųjų šis sprendimas nei pagal formą, nei pagal dalyką ar turinį nėra

nei reglamentas, nei sprendimas ar direktyva 189 straipsnio

prasme.

36 Jis

tėra Tarybos atliktas valstybių narių politikos koordinavimas, kuris

pats savaime nesuteikė jokių teisių, nenumatė jokių pareigų ir nepakeitė

jokios teisinės situacijos.

37 Šis

klausimas dėl pobūdžio yra svarbus dėl to, kad ginčo tarp institucijų

atveju ieškinio priimtinumas turėtų būti vertinamas ypač griežtai.

38 Pagal

173 straipsnį Teisingumo Teismo pareiga yra užtikrinti „Tarybos

priimtų teisės aktų, išskyrus rekomendacijas ir nuomones, teisėtumą“.

39 Kadangi

valstybių narių ir institucijų turima teisė pareikšti ieškinį dėl

teisės akto panaikinimo netaikoma tik „rekomendacijoms ir nuomonėms“,

kurios pagal 189 straipsnio paskutinę pastraipą neturi

privalomosios galios, pagal 173 straipsnį visos institucijų

priimtos nuostatos, turinčios teisinę galią, laikytinos teisės aktais,

kuriuos galima ginčyti.

40 Šio

ieškinio tikslas yra užtikrinti, kaip ir reikalauja

164 straipsnis, kad aiškinant ir taikant Sutartį būtų laikomasi

teisės.

41 Šiam

tikslui prieštarautų siauresnis šio ieškinio priimtinumo sąlygų

aiškinimas, taip apribojant galimybę pateikti ieškinį tik dėl

189 straipsnyje nurodytų teisės aktų kategorijų.

42 Teisė

pateikti ieškinį dėl teisės akto panaikinimo turi būti taikoma dėl visų

institucijų priimtų nuostatų, kuriomis siekiama sukurti teisinių

pasekmių, neatsižvelgiant į jų pobūdį ar formą.

43 Ginčijamo sprendimo pobūdis turi būti nustatytas remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta.

44 Taryba

1970 m. kovo 20 d. posėdyje, jos nariams ir Komisijos

atstovui pasikeitus nuomonėmis, priėmė keletą „išvadų“ dėl to, kokią

poziciją turi užimti valstybių narių vyriausybės lemiamose derybose dėl

AETR.

45 Šis sprendimas buvo susijęs su derybų tikslais ir jų procedūra.

46 Siekiamo

tikslo atžvilgiu Taryba nustatė derybų poziciją – siekti, kad AETR būtų

suderintas su Bendrijos reglamento nuostatomis, išskyrus galimybę

numatyti tam tikras šio reglamento išimtis, kurioms Bendrija turi

pritarti.

47 Atsižvelgdama

į šį tikslą, Taryba paragino Komisiją tinkamu metu bei pagal Sutarties

75 straipsnio nuostatas pateikti pasiūlymus, reikalingus Reglamento

Nr. 543/69 pataisoms padaryti.

48 Derybų

procedūros atžvilgiu Taryba, laikydamasi per ankstesnius posėdžius

nustatytos pozicijos, nusprendė, kad derybas ves ir užbaigs šešios

valstybės narės, kurios taps AETR susitarimo Susitariančiosiomis

Šalimis.

49 Derybų

ir susitarimo sudarymo metu valstybės veikia bendrai ir nuosekliai

koordinuoja savo pozicijas vadovaudamosi įprastinėmis procedūromis,

glaudžiai bendradarbiaudamos su Bendrijos institucijomis, o Tarybai

pirmininkaujančios valstybės narės delegacija veikia kaip atstovaujantis

asmuo.

50 Protokole nėra užfiksuota Komisijos prieštaravimų dėl Tarybos apibrėžto derybų tikslo.

51 Priešingai,

ji aiškiai išreiškė abejonę dėl derybų procedūros pareikšdama, jog

mano, kad Tarybos priimta pozicija neatitinka Sutarties, t. y. jos

228 straipsnio.

52 Iš

to, kas pirmiau išdėstyta, aišku, kad Tarybos sprendimo dalykas

priklauso Bendrijos kompetencijai, ir dėl to valstybės narės negalėjo

veikti atskirai nuo Bendrijos institucijų.

53 Todėl

1970 m. kovo 20 d. sprendimas tiek, kiek jis buvo susijęs su

Tarybos apibrėžtu derybų tikslu, negalėjo būti tik paprasta savanoriško

koordinavimo išraiška ar konstatavimas, tačiau juo buvo siekta nustatyti

tiek institucijoms, tiek valstybėms narėms privalomą poziciją, kuri

vėliau turėjo atsispindėti reglamento turinyje.

54 Savo

išvadų dalyje dėl derybų procedūros Taryba priėmė nuostatas, kurios

suteikė galimybę nukrypti nuo Sutartyje numatytų procedūrų,

reglamentuojančių derybas su trečiosiomis valstybėmis bei susitarimų

sudarymą.

55 Todėl

1970 m. kovo 20 d. Sprendimas sukėlė apibrėžtų teisinių

pasekmių tiek santykiuose tarp Bendrijos ir valstybių narių, tiek

institucijų santykiuose.

b) Papildomi pagrindai dėl priimtinumo 56 Taryba

tvirtina, jog pasekmių, kurias galėtų sukelti 1970 m. kovo

20 d. Sprendimo panaikinimas, analizė patvirtintų, kad šis

sprendimas neturi jokio teisinio poveikio.

57 Šio

sprendimo panaikinimas panaikintų valstybių narių koordinavimo

pripažinimą, tačiau neturėtų įtakos nei šio koordinavimo realumui, nei

vėlesniems valstybių veiksmams derantis dėl AETR.

58 Komisijos ieškinys negali pasiekti tikslo, ir todėl nėra tikslingas.

59 Pagal

174 straipsnį „jeigu ieškinys yra pagrįstas, Teisingumo Teismas

atitinkamą teisės aktą paskelbia negaliojančiu“.

60 Jei

taip būtų padaryta, Tarybos sprendimas turėtų būti laikomas

neegzistuojančiu, nes jis būtų panaikintas teismine tvarka, bylos šalys

vėl atsidurtų ankstesnėje padėtyje ir turėtų iš naujo nagrinėti

ginčijamus klausimus, idant jie būtų išspręsti pagal Bendrijos teisę.

61 Taigi Komisijos suinteresuotumas bylos baigtimi negali būti ginčijamas.

62 Taryba

taip pat mano, jog Komisija netenka teisės bylinėtis, nes ji pati

atsakinga dėl to, jog susidarė ginčijama situacija, kadangi ji laiku

nesiėmė priemonių, reikalingų tam, kad būtų įgyvendinta Bendrijos

kompetencija, ir nepateikė Tarybai atitinkamų pasiūlymų.

63 Klausimai,

kuriuos Komisija pateikė Teisingumo Teismui, yra susiję su Bendrijos

institucine struktūra, todėl ieškinio priimtinumas negali priklausyti

nuo ieškovo ankstesnio neveikimo arba padarytų klaidų.

64 Tarybos pateikti prieštaravimai turi būti įvertinti nagrinėjant bylą iš esmės.

65 Pagaliau

Taryba pateikia prieštaravimą dėl to, kad ieškinys pateiktas

pavėluotai, nes 1970 m. kovo 20 d. Sprendimas tik pakartojo

principus, nustatytus ankstesniuose Tarybos posėdžiuose, iš kurių

paskutinis įvyko 1969 m. kovo 17−18 dienomis.

66 Vis

dėlto 1970 m. kovo 20 d. Sprendimas negali būti vertinamas

kaip paprastas ankstesnių pozicijų patvirtinimas, nes 1969 m. kovo

25 d. Reglamentas Nr. 543/69 iš esmės pakeitė kompetencijos,

susijusios su derybų dalyku, pasidalijimą tarp Bendrijos ir valstybių

narių.

67 Iš visų pirmiau pateiktų argumentų matyti, kad ieškinys yra priimtinas.

3Dėl bylos esmės

68 Komisija

ginčija 1970 m. kovo 20 d. Sprendimo galiojimą iš esmės dėl

to, kad jis pažeidė Sutarties nuostatas, t. y. jos 75, 228 ir

235 straipsnius, tiek, kiek jis yra susijęs su įgaliojimų

pasidalijimu tarp Tarybos ir Komisijos bei kuria jis pažeidė Komisijos

teises, kuriomis ji turėjo pasinaudoti derybose dėl AETR.

a) Ieškinio pagrindas, susijęs su 75 ir 228 straipsnių pažeidimu 69 Komisija

tvirtina, jog 75 straipsnis priskiria kompetenciją Bendrijai,

todėl Bendrija turėjo vesti derybas dėl AETR ir sudaryti sutarimą

remdamasi Bendrijos procedūra, nustatyta 228 straipsnio

1 dalyje.

70 Nors

pagal šias nuostatas Taryba kiekvienu atveju gali spręsti, ar tikslinga

sudaryti susitarimą su trečiosiomis valstybėmis, ji vis dėlto neturi

diskrecijos spręsti, ar reikia imtis tarpvyriausybinių ar Bendrijos

vidaus priemonių.

71 Tarybai

nusprendus imtis tarpvyriausybinių priemonių, Komisija nebegalėjo

vykdyti užduočių, kurias jai numato Sutartis derybų su trečiosiomis

valstybėmis srityje.

72 Sutartyje

nesant konkrečių nuostatų, taikomų deryboms dėl nagrinėjamo susitarimo

bei jo įgyvendinimui, būtina iš bendrųjų Sutarties nuostatų išskirti

atitinkamas normas, susijusias su derybomis, pradėtomis dėl AETR.

73 Kompetencijos

derėtis dėl AETR ir jį įgyvendinti pasidalijimas tarp Bendrijos

institucijų turi būti apibrėžtas atsižvelgiant tiek į nuostatas dėl

bendrosios transporto politikos, tiek į nuostatas, reguliuojančias

Bendrijos susitarimų sudarymą.

74 Pagal

75 straipsnio 1 dalį Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir

pasikonsultavusi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu bei

Asamblėja, turi imtis atitinkamų priemonių reglamentų ar kitokia forma

tam, kad būtų įgyvendinta bendroji transporto politika.

75 Remiantis

228 straipsnio 1 dalimi, jeigu yra būtina sudaryti

susitarimus su vienos arba keleto trečiųjų valstybių ar tarptautine

organizacija, dėl tokių susitarimų derasi Komisija. Juos sudaro Taryba,

nebent Komisijai šioje srityje būtų suteikti platesni įgaliojimai.

76 Kadangi

derybos vyko Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijoje, reikia

atsižvelgti ir į 116 straipsnio pirmąją pastraipą, kurioje

nurodoma, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui „vėliau ekonominio

pobūdžio tarptautinėse organizacijose valstybės narės visais bendrajai

rinkai svarbiais klausimais gali imtis tik bendrų veiksmų“; Komisijos

pasiūlymu Taryba turi įgyvendinti tokius bendrus veiksmus, priimdama

sprendimą.

77 Susiejus

šias skirtingas nuostatas matyti, kad kai klausimas priklauso

bendrosios politikos sričiai, valstybės narės bet kokiu atveju privalo

veikti solidariai, siekdamos apsaugoti Bendrijos interesus.

78 Šis

solidarumas buvo numatytas 1970 m. kovo 20 d. Sprendime,

kuris šiuo požiūriu negali būti kritikuojamas.

79 Be

to, iš visų šių nuostatų, ypač iš 228 straipsnio 1 dalies,

matyti, kad teisė sudaryti susitarimą buvo suteikta Tarybai.

80 Komisija

savo ruožtu turėjo veikti dviem būdais, pirma, pasinaudodama savo teise

teikti pasiūlymus, kuri įtvirtinta 75 straipsnio 1 dalyje ir

116 straipsnio pirmojoje pastraipoje, ir, antra, kaip derybininkė

pagal 228 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą.

81 Vis

dėlto šio įgaliojimų tarp institucijų pasidalijimo būtų reikalaujama

tik tuo atveju, jeigu derybos būtų pradėtos tuo metu, kai Bendrijai jau

būtų buvusi priskirta tokia kompetencija pagal pačią Sutartį arba

remiantis institucijų priimtomis nuostatomis.

82 Šiuo

klausimu reikia pažymėti, jog pirmoji AETR redakcija buvo parengta

1962 m., tai yra tuo metu, kai bendroji transporto politika dar

nebuvo pakankamai išvystyta, ir todėl teisė sudaryti tokį susitarimą

priklausė valstybėms narėms.

83 Derybų

etape, kuriame buvo priimtas ginčijamas sprendimas, buvo siekiama ne

parengti naują susitarimą, o tiesiog pakeisti 1962 m. (projekto)

redakciją taip, kad visos Susitariančiosios Šalys galėtų ratifikuoti

susitarimą.

84 Šiuo

atžvilgiu pažymėtina, jog deryboms dėl AETR būdinga tai, kad jos buvo

pradėtos bei didelė dalis darbų buvo atlikta Europos ekonomikos

komisijoje, dar nesuteikus Bendrijai atitinkamos kompetencijos

Reglamento Nr. 543/69 pagrindu.

85 Iš

to matyti, kad Taryba 1970 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą,

veikdama tokiomis aplinkybėmis, kurių metu ji jau nebeturėjo visiškos

veiksmų laisvės santykiuose su trečiosiomis valstybėmis,

dalyvaujančiomis tose pačiose derybose.

86 Pasiūlymas

suinteresuotoms trečiosioms valstybėms šiame derybų etape atsižvelgti į

naują kompetencijos pasidalijimą Bendrijoje galėjo sutrukdyti

sėkmingiems derybų rezultatams, kaip pripažino ir Komisijos atstovas

svarstymo Taryboje metu.

87 Tokiu

atveju dvi institucijos, kurių įgaliojimai buvo tiesiogiai nagrinėjami,

tai yra Taryba ir Komisija, pagal 1965 m. balandžio 8 d.

Europos Bendrijų Jungtinės Tarybos ir Europos Bendrijų Jungtinės

Komisijos steigimo sutarties 15 straipsnį turėjo susitarti dėl

tinkamų bendradarbiavimo metodų, siekdamos kuo veiksmingiau užtikrinti,

kad būtų apsaugoti Bendrijos interesai.

88 Iš

1970 m. kovo 20 d. posėdžio protokolo matyti, kad Komisija

formaliai nepasinaudojo teise teikti pasiūlymą, kurią jai numatė 75 ir

116 straipsniai.

89 Komisija

taip pat nepareikalavo taikyti 228 straipsnio 1 dalies, kiek

tai susiję su jos teise vesti derybas.

90 Taigi

būtina pripažinti, kad tęsdamos derybas ir tuo pačiu metu sudarydamos

susitarimą pagal Tarybos nustatytą tvarką, valstybės narės veikė ir

toliau veikia Bendrijos interesams ir jos vardu, laikydamosi Sutarties

5 straipsnyje joms numatytų įsipareigojimų.

91 Tokiomis

sąlygomis priimdama sprendimą dėl valstybių narių bendrų veiksmų Taryba

nepažeidė įsipareigojimų pagal 75 ir 228 straipsnius.

92 Dėl šių priežasčių ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

b) Kiti Komisijos nurodyti ieškinio pagrindai (235 straipsnis; motyvų nepateikimas) 93 Komisija

papildomai pareiškia, jog atsižvelgiant į bendrosios transporto

politikos įgyvendinimo reikalavimus Taryba, nepagrindusi savo veiksmų

75 straipsniu, turėjo bent jau pasinaudoti įgaliojimais, kuriuos

jai suteikia 235 straipsnis.

94 Taryba

savo ruožtu mano, kad valstybės narės galėjo imtis bendrų veiksmų, ir

todėl nebuvo būtina taikyti šios nuostatos, ir kad Komisija niekada

nesiėmė iniciatyvos teikti dėl to pasiūlymo, kaip reikalaujama pagal šią

nuostatą.

95 Nors

235 straipsnis suteikia Tarybai teisę imtis visų „reikiamų

priemonių“ užsienio santykių srityje, jis nesukuria jokios pareigos, o

tik suteikia Tarybai galimybę, nepasinaudojimas kuria neturi įtakos

sprendimo galiojimui.

96 Taigi šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

97 Komisija

taip pat tvirtina, kad ginčijamame sprendime nenurodomas joks teisinis

pagrindas ir neišdėstomi jokie motyvai.

98 Kadangi

reikalavimai, numatyti 190 straipsnyje, yra taikomi reglamentų,

direktyvų ir sprendimų atžvilgiu, jų taikymas negali būti išplečiamas

specialaus pobūdžio akto, pavyzdžiui, 1970 m. kovo 20 d.

Sprendimo, atžvilgiu.

99 Komisijos

dalyvavimas Tarybos darbe suteikė pirmajai visas teisines garantijas,

kurias 190 straipsnis užtikrina trečiosioms šalims, su kuriomis

tokie aktai susiję ir kurios juose yra paminėtos.

100 Taigi ieškinys turi būti atmestas.

4Dėl bylinėjimosi išlaidų

101 Pagal

Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai

šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to

prašė.

102 Šioje byloje nė viena šalis neprašė padengti bylinėjimosi išlaidų.

103 Šalys pačios padengia savo išlaidas.

Remdamasis

šiais motyvais, susipažinęs su procesiniais dokumentais, susipažinęs su

teisėjo pranešėjo pranešimu, išklausęs šalis, susipažinęs su

generalinio advokato išvada, remdamasis Europos Ekonominės Bendrijos

steigimo sutartimi, ypač jos 3, 5, 6, 74, 75, 111, 113, 114, 116, 164,

173, 174, 189, 190, 210, 228, 235 ir 238 straipsniais bei

1965 m. balandžio 8 d. Europos Bendrijų Jungtinės Tarybos ir

Europos Bendrijų Jungtinės Komisijos steigimo sutarties

15 straipsniu, remdamasis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo

procedūros reglamentu,

TEISINGUMO TEISMAS,

atmesdamas kitus bendresnius ar priešingus reikalavimus, nusprendžia:

1Atmesti ieškinį.

2Kiekviena šalis padengia savo išlaidas.

Lecourt

Donner

Trabucchi

Monaco

Mertens de Wilmars

Pescatore

Kutscher

Paskelbta 1971 m. kovo 31 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

A. Van Houtte

R. Lecourt

* Proceso kalba: prancūzų.