Teisinė prizmė — 2026-10-26

ANK 569 str. 1 d. vaizdo įrašus priskiria įrodymams ir nustato, kad elektroninių duomenų įrodomoji galia yra tokia pat kaip ir kitų įrodymų.

CK 2.23 str. 1 d. nustato, kad informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu, o CK 2.24 str. suteikia teisę reikalauti paneigti paskleistus duomenis ir atlyginti žalą.

Esmė

Po eismo įvykio registratoriaus įrašo savininko teisinė padėtį lemia ne pats įrašymas, o tai, kam ir kaip medžiaga toliau panaudojama: perduota draudikui ar policijai ji veikia kaip įrodymas, o paviešinta socialiniame tinkle — gali tapti savarankiško atsakomybės dalyko pagrindu. Tikslus teisinis klausimas, kylantis iš šios žinios, dvigubas: pirma, kokia įrodomoji galia atsiranda registratoriaus vaizdo įrašui administracinio nusižengimo, civilinio ar baudžiamojo proceso metu; antra, ar įrašo viešinimas pažeidžia užfiksuotų asmenų teisę į privatų gyvenimą. Pirmasis klausimas sprendžiamas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 569 straipsnį, civilinėse bylose taikomas Civilinio proceso kodekso 220 straipsnis, baudžiamosiose — Baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnis. Antrasis klausimas sprendžiamas pagal Civilinio kodekso 2.23 straipsnį ir Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (ES) 2016/679.

Teisinis vertinimas

Įrašo reikšmė įrodymo procese nustatoma taip:

• ANK 569 str. 1 d. vaizdo įrašus priskiria įrodymams, kuriais pareigūnai nustato nusižengimo faktą, kaltę ir atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes; elektroninių duomenų įrodomoji galia lygi kitų įrodymų įrodomajai galiai.
• ANK 593 str. 1 d. 7 p. suteikia tiriantiems pareigūnams teisę išreikalauti bylai reikšmingus daiktus ir dokumentus, o ANK 594 str. nustato, kad tyrimo veiksmų metu gali būti filmuojama ir daromas vaizdo įrašas, įrašomas į protokolą.
• CPK 220 str. 1 d. reglamentuoja vaizdo įrašų, pateiktų teismui kaip įrodymų, ištyrimą teismo posėdyje; CPK 198 str. nustato rašytinių ir su jais susijusių įrodymų pateikimo tvarką, o CPK 209 str. — daiktinių įrodymų apžiūrą.
• BPK 276 str. leidžia teisiamajame posėdyje perklausoti ir peržiūrėti anksčiau padarytus garso ir vaizdo įrašus, kai liudytojas neatsimena aplinkybių, vengia duoti parodymus arba jo parodymai iš esmės skiriasi.
• BPK 109 str. leidžia nukentėjusiajam pareikšti civilinį ieškinį baudžiamajame procese, o ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys ieškinio pagrindą ir dydį — įrašas čia gali būti žalos aplinkybes pagrindžiantis šaltinis. Dėl viešinimo vertinimas kitoks. CK 2.23 str. 1 d. nustato, kad privatus gyvenimas neliečiamas, o informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu; CK 2.23 str. 3 d. draudžia skleisti surinktą informaciją apie privatų gyvenimą, išskyrus atvejus, kai skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą. BDAR 18 prieambulio konstatuojamoji dalis išimtinai netaiko reglamento grynai asmeninei ar namų ūkio veiklai, tačiau ši išimtis nebesidubliuoja, kai įrašas viešinamas socialiniame tinkle placiai auditorijai — toks platinimas pagal BDAR 4 str. 2 p. pats savaime yra duomenų tvarkymas. BDAR 47 prieambulio konstatuojamoji dalis leidžia teisėto intereso pagrindu tvarkyti duomenis, pavyzdžiui, juos perduoti draudikui ar policijai įvykiui tirti, jei duomenų subjekto interesai nėra viršesni. Pažeidus CK 2.23 str., užfiksuotas asmuo turi teisę kreiptis į atsakingas institucijas arba teismą, o CK 2.24 str. 1 d. suteikia teisę reikalauti paneigti paskleistus duomenis ir atlyginti turtinę bei neturtinę žalą; preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.

Pasekmės

Praktiškai vairuotojui, turinčiam registratoriaus įrašą, pasirenkami du skirtingi keliai:

• Jei įrašas reikalingas įvykiui tirti — jį reikia laiku užrakinti ar atskirai išsaugoti ir padaryti kopiją; draudikui ar policijai perduodamas originalus, neredaguotas įrašas, nes apkarpymas apsunkina įvertinimą, kas vyko už fragmento ribų.
• Jei įrašas viešinamas socialiniame tinkle — kyla rizika, kad užfiksuoti asmenys, neturintys nieko bendra su ginču, reikalaus paneigimo ir žalos atlyginimo pagal CK 2.23 ir 2.24 straipsnius, o duomenų apsaugos klausimai gali būti sprendžiami pagal BDAR. Draudikams ir policijai tai svarbu dėl įrodymų bazės kokybės: ANK 569 str. ir CPK 220 str. pagrindžia, kad įrašas vertinamas kartu su paaiškinimais, nuotraukomis ir apgadinimais, o ne atskirai. Asmenims, manantiems, kad paviešintu įrašu pažeistos jų teisės, šaltiniai nurodo galimybę kreiptis į atsakingas institucijas arba teismą.

Pagal kelių transporto kodekso 8-2 straipsnio 1 dalį draudžiama vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą neturint galiojančio leidimo arba kai leidimo galiojimas sustabdytas.

2025 m. buvo sustabdyta 500 pavežėjų leidimų ir 300 panaikinta, o pavežėjų draudimas kainuoja 300–600 eurų, palyginti su apie 90 eurų įprastam vairuotojui.

Esmė

Asmenys, dirbantys pavežėjais be galiojančio pavėžėjimo leidimo arba su sustabdyto galiojimo leidimu, Lietuvoje negali teisėtai vykdyti keleivių vežimo už atlygį veiklos — tai draudžia Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8-2 straipsnio 1 dalis, o leidimo galiojimo sustabdymas ar panaikinimas yra reali šios rinkos dalyvių laukianti pasekmė, kuri 2025 m. praktikoje jau taikyta 500 sustabdytų ir 300 panaikintų leidimų atvejais. Tikslus teisinis klausimas — kokiomis sąlygomis LTSA gali sustabdyti ar panaikinti pavėžėjimo leidimą, kai vairuotojas pateikė brangesnį draudimo polisą leidimui gauti, o vėliau jį pakeitė pigesniu, naudojasi negaliojančia technine apžiūra ar leidimu susietu kitu asmeniu naudojasi kiti žmonės; šis klausimas bus sprendžiamas pagal kelių transporto kodekso 8-2 straipsnio leidimų galiojimo sustabdymo ir panaikinimo nuostatas bei 13 straipsnį, kuris valstybinę kelių transporto priežiūrą priskiria Transporto saugos administracijai, savivaldybių tarnyboms ir kitoms valstybės institucijoms, įskaitant policiją. Papildomai taikytinas saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 29 straipsnis, pagal kurį Lietuvoje registruotų motorinių transporto priemonių valdytojai privalo pateikti jas privalomajai techninei apžiūrai.

Teisinis vertinimas

Pagal kelių transporto kodekso 8-2 straipsnio 2 dalį leidimo turėtojas privalo atitikti nustatytus reikalavimus ne tik gaudamas leidimą, bet ir jį turėdamas — tai reiškia, kad draudimo, techninės apžiūros ar tapatybės neatitikimas bet kuriuo veiklos momentu gali būti priežastis panaikinti leidimą, ne tik jo neišduoti. LTSA, kaip 13 straipsnyje įvardyta priežiūrą atliekanti institucija, turi teisę reikalauti, kad vežėjas pateiktų keleivių vežimo pagal užsakymą sutarties duomenis ir kitus priežiūros tikslais reikalingus dokumentus (18-1 straipsnio 3 dalis), o keleivių vežimo organizatorius privalo prieš kelionę pateikti keleiviui vairuotojo vardą, pavardę, pavėžėjimo leidimo numerį, automobilio valstybinį numerį ir kelionės kainą, o po kelionės — ne vėliau kaip per valandą suformuoti kelionės ir mokėjimo dokumentą (18-1 straipsnio 4–5 dalys); būtent šie duomenys leistų LTSA nustatyti, ar paskyra naudojasi tas pats asmuo, kuriam išduotas leidimas. Techninės apžiūros srityje saugaus eismo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis įpareigoja valdytojus pateikti transporto priemones privalomajai apžiūrai, kurios tikslas pagal 2 straipsnio 56 punktą — užtikrinti, kad transporto priemonės atitiktų eismo saugumo ir aplinkosaugos reikalavimus; kitoje ES valstybėje atlikta apžiūra pripažįstama, jei dar galioja, o esant abejonėms nacionalinis ryšių palaikymo punktas kreipiasi į ją atlikusios valstybės instituciją. Panašus patikros mechanizmas veikia ir vairuotojo pažymėjimų srityje: „Regitros“ atstovo teigimu, trečiųjų šalių piliečiai, keisdami pažymėjimą į lietuvišką, privalo laikyti teorijos ir praktikos egzaminus, o ES valstybėje išduoto pažymėjimo keisti nereikia — LTSA vadovo nurodytu pavyzdžiu, bendradarbiaujant su užsienio institucijomis jau buvo nustatyta atvejų, kai trečiųjų šalių piliečiai naudojosi visai neišduotais pažymėjimais, ir tokiais atvejais leidimai buvo panaikinti. Šaltiniuose nėra teismų praktikos, todėl precedento nurodyti negaliu.

Pasekmės

Praktinės pasekmės pavežėjams, kurie pakeičia draudimo polisą pigesniu, važinėja su negaliojančia technine apžiūra arba leidžia naudotis savo paskyra kitiems asmenims:

• LTSA gali sustabdyti arba panaikinti pavėžėjimo leidimą pagal kelių transporto kodekso 8-2 straipsnį.
• Draudžiama vykdyti veiklą neturint galiojančio leidimo arba kai jo galiojimas sustabdytas (8-2 straipsnio 1 dalis), todėl sustabdymo laikotarpiu bet kokia pavėžėjimo veikla yra neteisėta.
• Policija gali surašyti protokolą už Kelių eismo taisyklių pažeidimus dėl techninių trūkumų (pvz., neveikiančios lemputės), nors tokie trūkumai, kaip pažymėjo Kauno kelių policijos viršininkas, nėra pagrindas sustabdyti dalyvavimą eisme.
• LTSA planuoja suintensyvinti fizinę kontrolę keliuose ir kartu su policija organizuoti bendrus reidus, tikrindama dokumentus ir draudimą, kuris pavežėjui kainuoja 300–600 eurų, o įprastam vairuotojui — apie 90 eurų.
• Administracija siekia sujungti informacines sistemas, kad automatiškai gautų duomenis apie pasibaigusius draudimus ir nuobaudas bei prireikus sustabdytų ar panaikintų leidimus.

Pagal DK 27 str. 2 d. draudžiama pažeisti asmeninio susižinojimo slaptumą net tada, kai darbdavis įgyvendina nuosavybės ar valdymo teises į elektroninių ryšių priemones, todėl vien argumentas „abonentas priklauso įmonei“ ribojimo nepateisina.

Kreipimasis į Darbo ginčų komisiją dėl žalos — per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie pažeidimą, o atleidimo ir nušalinimo ginčams taikomas 1 mėnesio terminas.

Esmė

Darbuotojo, kurio asmeniškai naudojamas darbdaviui priklausantis numeris darbo konflikto metu užblokuotas, teisinė padėtis yra tokia: jis turi pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir numerio atblokavimo, o darbdaviui tenka įrodinėti, kad ribojimas buvo pagrįstas ir proporcionalus. Esminis klausimas: ar darbdavio valdymo teisė į įmonės telefonų numerį leidžia jį blokuoti nedarbingam darbuotojui, kai numeris naudotas ir asmeninėms reikmėms. Šis klausimas bus sprendžiamas pagal Darbo kodekso 27 straipsnį (privataus gyvenimo ir asmeninio susižinojimo slaptumo apsauga), DK 24 straipsnį (sąžiningumo ir piktnaudžiavimo teise draudimas), DK 151 straipsnį (žalos atlyginimas) bei Civilinio kodekso 6.250 straipsnį (neturtinė žala).

Teisinis vertinimas

Pagal DK 27 str. 1 d. darbdavys privalo gerbti darbuotojo teisę į privatų gyvenimą, o 27 str. 2 d. draudžia pažeisti asmeninio susižinojimo slaptumą net tada, kai darbdavis įgyvendina nuosavybės ar valdymo teises į elektroninių ryšių priemones. Vertinant teisėtumą, reikšmingos aplinkybės:

• ar numeris iki įsidarbinimo buvo naudojamas asmeniškai, ar darbdavys tai žinojo ir leido;
• kokios naudojimo ir ribojimo taisyklės galiojo ir ar darbuotojas jas žinojo;
• kokia buvo priemonės paskirtis, trukmė ir poveikis žmogui.

DK 24 str. 4 d. leidžia darbdaviui priklausančias priemones naudoti kitais tikslais tik susitarus dėl sąlygų ir tvarkos, o 24 str. 1 d. draudžia piktnaudžiauti teise — todėl sutikimas perduoti numerį administruoti nereiškia sutikimo prarasti asmeninius ryšius konflikto metu. Nedarbingumas savaime nepagrindžia blokavimo; jei priemonė taikoma tik vienam darbuotojui, pagal DK 26 str. 5 d. darbdaviui tenka įrodymo našta, kad diskriminacijos dėl sveikatos būklės ar naudojimosi DK teisėmis nebuvo. Teismų praktika patvirtina tokį vertinimo modelį: Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 18 d. byloje Nr. e2A-78-861/2024 darbo elektroninio pašto atjungimą vertino kartu su darbuotojos izoliavimu ir kitais veiksmais, o LAT bylose už panašius privatumo pažeidimus priteisiama nuo 1 200 Eur iki 5 000 Eur neturtinės žalos. Žalos atlyginimui nustatyti reikia neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio ir kaltės (DK 151 str., CK 6.250 str.); nauja diagnozė nėra vienintelis neturtinės žalos pagrindas — vertinamas ir ryšio priemonių atėmimo poveikis.

Pasekmės

Darbuotojui praktiškai reikėtų:

• raštu reikalauti nurodyti ribojimo pagrindą, apimtį, trukmę ir sprendimą priėmusį asmenį (DK 25 str. 2 d. reikalauja rašytinės formos);
• išsaugoti susitarimus dėl numerio, operatoriaus pranešimus, ekrano kopijas, prašymus ir atsakymus;
• užfiksuoti konkrečius padarinius — kas negalėjo pasiekti, kiek laiko, kokie sutriko kontaktai.

Ginčas dėl teisės nagrinėjamas Darbo ginčų komisijoje ar teisme pagal DK 216 str. 1 d.; komisija gali įpareigoti atkurti teises ir priteisti turtinę ar neturtinę žalą pagal DK 217 str. 1 d., o nagrinėjimas komisijoje nemokamas ir bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (217 str. 3 d.). Vėliau atkurtas ryšys savaime neatlygina jau patirtos žalos, todėl termino praleidimas praktiškai reiškia reikalavimo praradimą.

Pagal ABTĮ 148 straipsnio 1 dalį LVAT nutartis įsiteisėja priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiama, todėl ministrės įsakymo vykdymas tęsiasi, kol byla išspręsta iš esmės.

LVAT konstatavo, kad LKT nepagrindė realios grėsmės, jog nesustabdžius įsakymo vykdymo būtų padaryta neatitaisoma žala.

Esmė

Lietuvos kalėjimų tarnybai šis LVAT sprendimas spalio 14 d. reiškia, kad ministrės R. Tamašunienės liepos mėnesio įsakymas stabdyti pertvarką Kauno kalėjime galioja ir turi būti vykdomas, nes teismas atmetė atskirąjį skundą dėl jo vykdymo stabdymo. LKT lieka tik pagrindinė administracinė byla Regionų administraciniame teisme, kurioje ginčijamas pats ministrės įsakymas. Tikslus teisinis klausimas — ar ministrės įsakymas įpareigoti tarnybos vadovą atšaukti sprendimus dėl pareigybių panaikinimo buvo priimtas teisėtai; jis bus sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 23 straipsnį. Ginčas, kuriame abi šalys yra nepavaldūs viena kitai viešojo administravimo subjektai, pagal ABTĮ 2 straipsnio 1 dalį priskiriamas administraciniams ginčams.

Teisinis vertinimas

LKT kreipėsi į Regionų administracinį teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus; šis prašymas rugpjūtį buvo priimtas nagrinėti. Regionų administracinis teismas prašymo netenkino, o LVAT, išnagrinėjęs skundą pagal ABTĮ 144 straipsnio 1 dalį, nutartį paliko nepakeistą. Svarbiausia LVAT išvada: LKT nepagrindė realios grėsmės, jog nesustabdžius įsakymo vykdymo būtų padaryta neatitaisoma žala; teismas įvertino ir LKT argumentą dėl galimos tarnybinės nuobaudos vadovui M. Kairiui bei reputacijos žalos kaip nepakankamą. Dėl pačios nuobaudos M. Kairiui — ministrė pasiūlė papeikimą, Vyriausybė pritarė, o vadovas nurodė skųsiantis šį sprendimą teismui; toks ginčas dėl tarnybinių nuobaudų taikymo pagal ABTĮ 2 straipsnio 3 dalį priskiriamas tarnybiniams ginčams.

Pasekmės

Praktinės pasekmės skirstomos į kelias lygiagrečias linijas:

• Ministrės įsakymas vykdomas: LKT vadovas turi atšaukti sprendimus dėl pareigybių panaikinimo Kauno kalėjime, kitaip kyla rizika dėl pakartotinio nesilaikymo.
• M. Kairiui gali būti skiriamas papeikimas; jo skundas dėl nuobaudos eis atskira administracine (tarnybiniu ginču) procedūra.
• Pagrindinė byla dėl įsakymo teisėtumo Regionų administraciniame teisme tęsia nagrinėjimą iš esmės; tik jos sprendimas galės panaikinti arba patvirtinti ministrės aktą.
• Jei nuobauda bus skirta, ji taps dar vienu skundžiamu individualiu aktu, dėl kurio taip pat galimas ikiteisminis nagrinėjimas Lietuvos administracinių ginčų komisijoje pagal Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 5 straipsnį.
• Anksčiau skirtos nuobaudos bei pranešėjo statusas, neleidžiantis atleisti iš darbo, formuoja kontekstą, bet patys savaime bylos baigties nenulemia.

Kadangi incidentas įvyko viešojoje vietoje vykstančiame renginyje (futbolo rungtynėse), pagal ANK 481 straipsnio 4 dalį gali būti skiriamas draudimas lankytis viešosiose vietose vykstančiuose renginiuose nuo šešių mėnesių iki dvejų metų.

Jei nustatoma, kad padaryta veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę, administracinė teisena nevyksta (ANK 5 str. 2 d.) — sprendžia ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnį.

Esmė

Alytaus stadione po rungtynių kilęs konfliktas — įėjimas į aikštę, persekiojimas ir fizinis puolimas — teisiškai pirmiausia vertintinas kaip viešosios tvarkos pažeidimas, o ne futbolo drausmės klausimas. Dėl to sirgaliai ir „Dainavos“ vartininkas gali atsakyti administracine tvarka pagal Administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnį, o esant įžūliam elgesiui, grasinimams ar piktybiškam tyčiojimuisi — baudžiamai pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnį.

Teisinis vertinimas

Pagal ANK 2 straipsnio 3 dalį atsako tik kaltas asmuo, kurio veika atitinka nustatytus požymius, o pagal ANK 2 straipsnio 7 dalį atsakomybė atsiranda tik įsiteisėjus nutarimui. Konkretus vertinimas:

• Sirgaliai, įbėgę į aikštę ir viję vartininką, gali būti traukiami pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį.
• „Dainavos“ vartininkas, puolęs svečių vartininką, atsakytų pagal tą patį 481 straipsnį; jei jo veika vertintina kaip įžūlus elgesys ar piktybiškas tyčiojimasis, taikytinas BK 284 straipsnis su bausme iki laisvės atėmimo dvejais metais.
• ANK 12 straipsnis leidžia pareigūnui netraukiant į teiseną pareikšti žodinę pastabą, tačiau ši nuostata taikoma tik išsamiai įvardytoms kodekso normoms — 481 straipsnis jos sąraše nenumatytas, todėl žodinės pastabos kelias čia atviras tik įvertinus, ar veika iš viso tenkina nusižengimo požymius pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį.
• Atskirai vertintinas vartininko demonstratyvus šventimas prie sirgalių sektoriaus: vien tai, be įžeidžiamo kibimo ar tyčinių veiksmų, gali nesudaryti 481 straipsnio sudėties, nes nėra siekio pažeisti viešąją tvarką.

Pasekmės

Kadangi žinyje nurodyta, kad policijos tyrimas dar nepradėtas, pirmas praktinis žingsnis — pareigūnų sprendimas, ar pradedama administracinio nusižengimo teisena, ar ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnį. Sirgaliams reali sunkiausia pasekmė — 481 straipsnio 4 dalyje numatytas renginių lankymo draudimas iki dvejų metų, kuris keistų jų galimybę lankyti „Dainavos“ rungtynes. Klubui incidentas gali turėti tik LFF drausmės procedūrų pasekmių, tačiau jų šaltiniuose nėra, tad jų neanalizuojama. Sirgalių pareiškime iškelti finansavimo klausimai teisinio vertinimo pagal pateiktus šaltinius negauna — jie lieka viešosios politikos, ne teisės, sritis.