Jei kaltinimas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bus patvirtintas, reali laisvės atėmimo bausmė svyruos nuo dešimties iki penkiolikos metų.
Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 str. 3 d.), įskaitant kratose naudotą automobilį, jei jis pripažįstamas veikos įrankiu.
Sulaikytajam Kauno rajono gyventojui kilo baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį — neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, kurios sankcija numato laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų. Tai viena griežčiausių sankcijų BK specialiojoje dalyje, o jos taikymo ribos čia priklauso ne nuo platinti skirto tikslo nustatymo — 3 dalyje atsakomybė kyla vien dėl labai didelio kiekio disponavimo, nesvarbu, ar buvo tikslas platinti. Konkretus teisinis klausimas, kurį spręs teismas, bus dvigubas: ar paimti apie 97 kg kanapių, 10 kg kokaino ir 5 kg hašišo (iš viso daugiau kaip 112 kg) atitinka sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintų rekomendacijų „labai didelio kiekio" kriterijus pagal BK 269 straipsnio 2 dalį, ir kokios bausmės dydžio ribos bus taikytinos. Papildomai teismas spręs dėl turto konfiskavimo pagal BK 72 straipsnį ir galimų baudžiamojo poveikio priemonių pagal BK 67 straipsnį.
Įtariamajam pareikšti įtarimai pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, o teismo sprendimu paskirta kardomoji priemonė — suėmimas, kas rodo, kad ikiteisminio tyrimo vadovas vertina pabėgimo ar veikos pakartojimo riziką kaip realią. Konfiskavimo pagal BK 72 straipsnį mechanizmas šioje byloje praktiškai neišvengiamas: konfiskuotinu turtu laikomas uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, o kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (72 str. 2 ir 3 d.). Tai reiškia, kad sulaikymo metu naudotas automobilis, kuriame rasta dalis medžiagų, gali būti konfiskuotas kaip veikos įrankis, o turtas, gautas iš nusikalstamos veikos tiesiogiai ar netiesiogiai, — kaip jos rezultatas. Be to, pagal BK 72 straipsnio 4 dalį konfiskavimas gali paliesti ir kitų asmenų turtą, jei jis buvo perleistas apsimestiniu sandoriu, kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui arba asmeniui, žinojusiam, kad turtas bus naudojamas uždraustai veikai. Bausmės skyrimo praktiką lems švelninimo mechanizmai: pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas gali skirti švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje 2K-69/2007 konstatuota, kad teismas tai gali, bet neprivalo daryti net ir esant visoms sąlygoms, jei švelnesnės bausmės skyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai. Lietuvos apeliacinio teismo byloje 1A-104/2007 BK 54 straipsnio 3 dalis buvo taikyta tik todėl, kad nebuvo nustatyta medžiagų platinimo fakto, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, asmuo anksčiau neteistas ir turi nepilnamečių vaikų. Kauno apygardos teismo byloje 1-329-175/2016 dėl labai didelio kiekio laikymo pažymėta, kad įstatymas numato itin griežtą ir tik realią laisvės atėmimo bausmę, o išeiti už sankcijos ribų galima tik išimtiniais atvejais. Šioje byloje platinimo fakto nustatymas ar nenustatymas bus lemiamas: jei įrodinėjamas platinimo tikslas ar faktas, švelninimo pagrindų, panašių į 1A-104/2007 bylą, mažiau.
Praktinės pasekmės sulaikytajam:
LAT nustatė, kad kyšininkavimo byloje nebūtina tiksliai nustatyti kyšio vertės — pakanka įrodyti, jog perduotas objektas buvo neteisėtas atlygis, o jo vertė siekia 1 MGL ribą pagal BK 225 straipsnį.
Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti laisvės atėmimo vykdymą, išskyrus labai sunkaus nusikaltimo atvejus.
R. Pudževelio teisinė istorija baigiasi ne papildoma bausme, o jos vykdymo palengvinimu: Lietuvos apeliacinis teismas (LAT), kaip kasacinė instancija, iš ketverių metų laisvės atėmimo leido faktiškai atlikti tik dvejus metus, o likusių dvejų metų dalies vykdymą atidėjo dvejiems metams su išvykimo ribojimu. Bylos praktinė pasekmė nuteistajam — dviejų metų laisvės atėmimo atlikimas, 13,2 tūkst. eurų bauda ir 19,1 tūkst. eurų konfiskavimas, o visos kitos nuosprendžio dalys paliktos galioti. Tikslus teisinis klausimas, kurį LAT sprendė — ar sunkaus nusikaltimo (kyšininkavimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnį) padariusiam asmeniui galima taikyti bausmės vykdymo atidėjimą pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, remiantis BK 62 straipsniu (švelnesnė bausmė), ir kokia kyšio vertės įrodinėjimo pakanka taikant BK 225 straipsnio 3 dalies sankciją.
LAT nustatė du esminius taikymo standartus. Pirma, dėl kyšininkavimo atsakomybės griežtumo nebūtina tiksliai nustatyti perduoto kyšio turinio ar piniginės vertės — pakanka įrodyti, kad perduotas objektas buvo neteisėtas atlygis, o jo vertė siekia įstatyme nustatytą 1 MGL ribą, skiriančią griežtesnę ir švelnesnę atsakomybę. Tai svarbu, nes BK 225 straipsnio 4 dalyje mažesnės negu 1 MGL vertės kyšis kvalifikuojamas kaip baudžiamasis nusižengimas, o 3 dalyje didesnės negu 250 MGL vertės kyšis už neteisėtą veikimą baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. Antra, kasacinis teismas pripažino, kad ilgai trukę slapti tyrimo veiksmai buvo pagrįsti dėl sudėtingos nusikalstamų veikų schemos, tačiau pernelyg ilga proceso trukmė (nuo veikų padarymo praėjo 10 metų) privalo būti įvertinta sprendžiant dėl atsakomybės turinio. Bausmės vykdymo atidėjimo galimybę LAT pagrindė BK 54 straipsnio 3 dalimi, kuria leidžiama motyvuotai visiškai ar iš dalies atidėti laisvės atėmimo vykdymą, jei jo vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokią praktiką patvirtina ir byla 1A-463-197/2015: joje LAT konstatavo, kad 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojęs BK 75 straipsnio 1 dalies pakeitimas leidžia atidėti bausmę ir asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą, jei paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų. Kasacinis teismas atidėjimą taikė tik iš dalies, nes konstatavo, jog visiškas atidėjimas nebūtų pateisinamas dėl korupcinių nusikaltimų pavojingumo. Priešingos krypties pavyzdys — byla 1A-606-397/2018, kurioje apeliacinė instancija kyšininkavimo byloje laikė, jog nėra pagrindų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio švelninimą, o bausmės tikslai pagal BK 41 straipsnį pasiekiami subendrinta bausme; tai rodo, kad LAT dabartinis sprendimas yra individualizuotas bausmės tikslų (BK 41 str.) vertinimas. Neteisėtai gauto turto konfiskavimo pagrindą sudaro BK 72 straipsnio 1 ir 3 dalys — kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas visais atvejais.
Nuteistojo atžvilgiu LAT nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Praktinės pasekmės: — per dvejus metus nuo nutarties Pudževelis turi atlikti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę; — likusių dvejų metų dalies vykdymas atidėtas dvejiems metams, per kuriuos jis be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo negali išvykti už gyvenamosios vietos miesto ar rajono ribų; — nepaveisti lieka 13,2 tūkst. eurų bauda ir 19,1 tūkst. eurų konfiskavimas. Aplinkiniams korupcinių bylų dalyviams nutartis įtvirtina įrodinėjimo palengvinimą: kyšio vertės tikslumas nebūtinas, pakanka 1 MGL ribos įrodymo, kas praktiškai palengvina kaltinimą pagal BK 225 straipsnio 3 dalį sunkių nusikaltimų bylose.
Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų.
Pagal BK 72³ straipsnio 2 dalį išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, kai turto ir teisėtų pajamų skirtumas viršija 250 MGL ir kaltininkas nepagrindžia jo įsigijimo teisėtumo.
Šios istorijos asmeniui teisiškai nulemta iki teismo: per 112 kg narkotinių medžiagų patenka į „labai didelio kiekio“ kategoriją, o tai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje sankcionuojama laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų — tai sunkus nusikaltimas, kuriame teismas neturi galimybės skirti baudos ar viešųjų darbų. Klausimas, kurį spręs prokuroras ir teismas, dvigubas: pirma, ar visa paimta medžiagų masė bus priskirta BK 260 straipsnio 3 daliai, ar veika bus kvalifikuota dalijant pagal rūšis ir kiekius; antra, kiek turto — automobilio, nekilnojamojo turto, gautų pajamų — bus konfiskuota pagal BK 72 ir 72³ straipsnius. Papildomai taikytina Baudžiamojo proceso kodekso 151 straipsnio priemonė — laikinas nuosavybės teisės apribojimas galimam konfiskavimui užtikrinti. Šaltinių statistika rodo, kad Marijampolės regione disponavimo narkotikais nusikaltimų rodiklis (155,7 atvejo 100 000 gyventojų 2023 m.) gerokai viršija šalies vidurkį, tad tokių bylų praktinė reikšmė vietos rinkai reali.
Įtariamajam pareikšti įtarimai pagal BK 260 straipsnį, teismas paskyrė suėmimą. Vertinant kaltę, prokuratūrai teks įrodyti, kad vyras „gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė“ labai didelį kiekį; net jei platinti tikslas nebūtų įrodytas, BK 260 straipsnio 3 dalyje kaltinimas konstruktyviai grindžiamas pačiu labai dideliu kiekiu — platinti tikslas nereikalingas. Prie bausmės teismas privalės skirti turto konfiskavimą: pagal BK 72 straipsnio 2–3 dalis konfiskuotinas veikos įrankis (automobilis, jei naudotas gabenimui) ir iš veikos gautas turtas. Pagal BK 72³ straipsnio 2 dalį galimas ir išplėstinis konfiskavimas — turto, kurio vertė neatitinka teisėtų pajamų ir viršija 250 MGL, jeigu kaltininkas jo įsigijimo teisėtumo nepagrindžia. Jau ikiteisminio tyrimo metu prokuroras BPK 151 straipsnio 1 d. pagrindu gali skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą turtui, atitinkančiam konfiskuotino požymius, įskaitant perleistą kitiems asmenims. Dėl bausmės švelninimo taikytina praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje 2K-69/2007 konstatuota, kad teismas gali, bet neprivalo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį net ir esant visoms sąlygoms; Kauno apygardos teismo byloje 1-329-175/2016 pripažinta, kad už labai didelio kiekio narkotikų laikymą įstatymas numato „itin griežtą ir tik realią laisvės atėmimo bausmę“, o Lietuvos apeliacinio teismo byla 1A-104/2007 rodo, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik kai švelnesnė bausmė pagal BK 62 straipsnį neįmanoma. Sulaikytajam tokių aplinkybių dalis gali būti aktuali tik įrodytos bendrininkavimo rolės kontekste.
Konkretiems asmenims ir rinkai pasekmės pasiskirsto taip:
Savininkas turi teisę imtis būtinų priemonių be kitų sutikimo, kad būtų pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams, ir reikalauti iš kitų savininkų atlyginti išlaidas proporcingai jų dalims (CK 4.83 str. 2 d. 1 p.).
Pakartotiniame susirinkime, šaukiamame ne anksčiau kaip po dviejų savaičių, sprendimai priimami dalyvavusių balsų dauguma, bet ne mažiau kaip 1/4 visų savininkų balsų (CK 4.85 str. 2 d.).
Būsto rūmų siūlymas paliečia ne baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, o civilinę žalos atlyginimo prievolę, kuri jau dabar iš dalies grindžiama galiojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis. Praktinė padėtis tokia: butų savininkas, kaltai sutrudęs būtiną bendrojo naudojimo objektų remontą, gali būti atsakęs už kaimynų patirtus nuostolius bendrais delikto pagrindais, tačiau tai nėra automatinė atsakomybė — ją reikia įrodyti atskirame civiliniame procese. Tikslius klausimus, kuriuos siūlymas palieka atvirus, sprendžiant pagal CK 4.82–4.85 straipsnius bei CK 6.246–6.249 straipsnius; renovacijos srityje veikia atskira sankcija — kompensuojamos šildymo išlaidų dalies sumažinimas 50 proc. ir kompensacijos neskirimimas iki trejų šildymo sezonų.
Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso stogas, pagrindinės konstrukcijos ir bendrojo naudojimo įranga (CK 4.82 str. 1 d.), o savininkai privalo proporcingai daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir kaupti atnaujinimo lėšas (CK 4.82 str. 3–4 d.). Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo priimami balsų dauguma, kiekvienam butui tenant vienas balsas (CK 4.85 str. 1 d.); jei susirinkime nesurenkama pakankamai savininkų, pakartotiniame susirinkime sprendimai priimami dalyvavusių balsų dauguma, bet ne mažiau kaip 1/4 visų savininkų balsų (CK 4.85 str. 2 d.) — ši norma jau dabar apriboja mažumos galimybę blokuoti sprendimus. 2 d. 1 p.), o bendraturčiai, kurie patys nevykdo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą, atsako pagal CK 4.76 straipsnį — kiti bendraturčiai gali reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo. Kaltinamam savininkui atsakomybės pagrindas formuojamas per delikto sudėtį: neteisėtas neveikimas — pareigos pagal CK 4.83 str. 3 d. tinkamai prižiūrėti ir remontuoti bendrojo naudojimo objektus neįvykdymas (CK 6.246 str. 1 d.), kaltė, kurios preziumuojama ir kuri gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 str. 1–3 d.), priežastinis ryšys tarp trukdymo ir žalos (CK 6.247 straipsnis) bei žalos dydis, įskaitant negautas pajamas ir protingas žalos prevencijos bei nuostolių išieškojimo išlaidas (CK 6.249 str. 1, 4 d.). Jeigu žalą padidino pats nukentėjusysis, atlyginimas gali būti sumažintas arba neatlygintas (CK 6.297 straipsnis), o kai kaltas ir kreditorius, nuostoliai mažinami proporcingai (CK 6.248 str. 4 d.). Suinteresuotas asmuo — nukentėjęs kaimynas ar namo administratorius — turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (CPK 5 str. 1 d.).
Kol įstatymų leidėjas nieko nekeičia, nukentėję savininkai turi veikti esamomis priemonėmis:
Pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 50 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai nutraukiama pagrindu buvusi santuoka ar darbo sutartis arba kai leidimas gautas apgaulės būdu, o po panaikinimo asmuo pagal 39 straipsnio 3 punktą gyvena šalyje neteisėtai.
Baudžiamojo proceso kodekso 162 straipsnis reikalauja aukštesniojo prokuroro nutarimo, o jei byla teismo žinioje — ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutarties, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija būtų panaudota kitoje baudžiamojoje byloje.
Šios istorijos asmenų teisinė padėtis nulemta dviejų persidengiančių režimų: migracinio (leidimo laikinai gyventi panaikinimas ir galimas išsiuntimas) ir baudžiamojo (vagystės bylą ir pabėgimo tyrimą). Ministerijos deklaruojama peržiūra reikštų ne naują baudžiamąjį įstatymą, o viešojo administravimo subjektų informacijos apsikeitimo tvarkos keitimą, kurio pagrindai jau yra Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje ir Užsieniečių registro normose — Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 142 straipsnyje. Konkretus teisinis klausimas — ar Policijos departamento ir Migracijos departamento informacijos nesidalijimas sudarė administracinę spragą, ir kokia tvarka užsieniečiui, kurio leidimas panaikintas, turi būti nustatoma jo buvimo šalyje teisė. Sprendžiant taikytinos Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 50 straipsnio (panaikinimo pagrindai), 39 straipsnio (neteisėtas gyvenimas) ir 113 straipsnio (sulaikymo pagrindai) nuostatos.
Pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 50 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai nutraukiama pagrindu buvusi santuoka ar darbo sutartis arba kai leidimas gautas apgaulės būdu; nutraukus studijų sutartį, departamento sprendimas birželio 5 d. atitinka šio straipsnio logiką, o po panaikinimo asmuo pagal 39 straipsnio 3 punktą gyvena šalyje neteisėtai. Tokiam užsieniečiui taikytinos 113 straipsnio 1 dalies priemonės: jis gali būti sulaikytas, kai neteisėtai yra šalyje (2 punktas), kai priimamas sprendimas jį išsiųsti (5 punktas) arba kai jo buvimas kelia grėsmę viešajai tvarkai (7 punktas). Procesinė pusė: pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 punktą Migracijos departamento sprendimai yra administraciniai sprendimai, o 1 straipsnio 1 dalis garantuoja asmenų teisę tokius sprendimų ar neveikimą apskųsti administracine procedūra. Informacijos apsikeitimo pagrindas matomas iš dviejų šaltinių: Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nustato, kad specialiosios veiklos taisyklės taikomos tiek, kiek kitų įstatymų nenumato kitokios tvarkos, o Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 3 ir 4 straipsnių modelis rodo, jog abipusis informacijos srautas tarp institucijų yra pripažintas administravimo principas. Baudžiamajame procese surinktos informacijos panaudojimas kitoje byloje ribojamas — Baudžiamojo proceso kodekso 162 straipsnis reikalauja aukštesniojo prokuroro nutarimo, o jei byla teismo žinioje, — ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutarties; tai reiškia, kad migracijos institucija negali savarankiškai pasisavinti ikiteisminio tyrimo duomenų ir jų paslaugų teikimo kontekste laikoma, jog procedūrai reikalingą informaciją surenka pats ją gavęs subjektas (Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 3 dalis). Dėl pabėgimo iš teismo salės Policijos departamentas pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį dėl kalinio pabėgimo — tai atskira baudžiamoji byla, nepriklausoma nuo migracinio statuso.
I. Toubaliui praktinės pasekmės susiklostė taip: panaikinus leidimą jis tapo neteisėtai gyvenančiu užsieniečiu pagal 39 straipsnį, tačiau kol vyksta vagystės byla, ministras nurodo, kad jis liks Lietuvoje — baudžiamasis procesas sulaiko išsiuntimo procedūrą. Po spalio 26 d. teismo sprendimo dėl vagystės migracinė institucija galės spręsti dėl išsiuntimo ar sulaikymo pagal 113 straipsnio 1 dalies 2, 5 ar 7 punktus, o atskirai bus baigiama pabėgimo byla. Ministrui paskelbtam apie 12 tūkst. studijų pagrindu suteiktų leidimų, iš kurių beveik 3 tūkst. panaikinti, reali peržiūros kryptis — Užsieniečių registro (142 straipsnis) duomenų prieinamumas Policijos departamentui ir aiškaus elgesio su panaikintų leidimų turėtojais reglamentavimo įtvirtinimas; iki to laiko spraga lieka.
Dokumentuose matyti, kad pranešėjų apsaugos reguliavimo plėtrą lėmė visuomenės pilietiškumo svarba ir būtinybė užtikrinti efektyvią apsaugą asmenims, pranešusiems apie neteisėtas, ypač korupcinio pobūdžio veikas, nes baimė dėl neigiamų padarinių dažnai lemia visuomenės pasyvumą. Iniciatoriai siekė įtvirtinti teisines priemones, skatinančias aktyviau atskleisti valstybėje daromus pažeidimus ir mažinančias pranešėjų rizikas. Kiti dokumentai papildomai reglamentuoja skundų ir prašymų nagrinėjimo viešajame administravime aiškumą – terminus, klaidų ištaisymo be teismo tvarką ir procedūrų sustabdymą nustačius nusikalstamos veikos požymių – taip mažinant administracinę naštą piliečiams. Pagrindinis argumentas – valstybės pareiga imtis visų galimų priemonių, užkertančių kelią pažeidimams ir skatinančių pilietiškumą.