Iš esmės pritarti įstatymo projektui, siūlant pagrindiniam komitetui tobulinti, atsižvelgiant į komiteto siūlomą redakciją: Projekto Nr. XIIP-1217(2) lyginamasis variantas
Pakeisti 38 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „38 straipsnis Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Šeima sukuriama sudarius santuoką. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės. Valstybė saugo ir globoja santuoką, šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
2013-11-19 Nr. XIIP-1217 Vilnius Vertinant projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir juridinės technikos taisyklėms, išsakytinos šios pastabos:
dalyje teigiama, kad „Šeima sukuriama sudarius santuoką“, o 4 dalyje – kad
„Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės“. Kyla klausimas, kaip
praktikoje, keičiant galiojančius ar priimant naujus įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, bus traktuojamas skirtumas tarp šeimos, kuri „sukuriama sudarius (santuoką)“, ir šeimos, kuri „kyla iš (motinystės ir tėvystės)“ (išskirta mūsų). Pažymėtina, kad antrasis šeimos atsiradimo būdas Konstitucijos
žemiau, nei pirmasis), be to, kartu su savarankiška konstitucine nuostata, teigiančia, ką valstybė saugo ir globoja. 2. Projektu keičiamame Konstitucijos 38 straipsnyje išsamiai numačius tik du šeimos atsiradimo pagrindus nėra aišku, kaip tuomet reikėtų traktuoti visuomeninį derinį, kuris kyla iš, pavyzdžiui, kartu gyvenančių ir bendrą ūkį vedančių sugyventinių/partnerių, kurių vienas turi vaiką, ar tais atvejais, kai vaiką imasi globoti sutuoktiniai, vienišas asmuo, seneliai, tetos, dėdės ar kiti artimieji giminaičiai ir pan. Kyla klausimas, ar toks visuomeninis darinys nebūtų laikomas šeima.
Be to, Konstitucinis Teismas savo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutarime pastebėjo, kad „tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi (išskirta mūsų).“
straipsnio 4 dalies antrajame sakinyje siūlo numatyti, kad valstybė saugo ir globoja ne vien šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, bet ir santuoką. Atkreiptinas dėmesys, jog projekto aiškinamajame rašte apie šią konkrečią pataisą nėra kalbama, todėl kyla klausimas, kaip toks saugojimas ir globa turėtų būti atspindėti įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose, ir ar šeimos apsauga neužtikrintų ir santuokos apsaugos. 4.
vietomis dvi galiojančios redakcijos Konstitucijos 38 straipsnio dalis: antrąją, teigiančią, kad „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“, ir trečiąją, teigiančią, kad „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.“ Galiojančios Konstitucijos 38 straipsnio redakcijos 1 dalyje kalbama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, 2 dalyje – kad valstybė ją saugo ir globoja, ir tik tuomet – 3-5 dalyse – imama kalbėti apie santuoką. Pagal projektą po 1 dalies apie šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą įterpiama nauja 2 dalies nuostata kaip sukuriama šeima: sudarius santuoką. Toliau seka kita nuostata, skirta santuokai (kad ji sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu), ir tik po to (4 dalyje), numačius dar vieną šeimos atsiradimo pagrindą, kalbama apie abiejų minėtų institutų (šeimos ir santuokos) saugojimą ir globą. Toliau, 5 ir 6 dalyse, vėl kalbama apie santuoką. Be to, kaip jau minėta, nuostata, kad šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės, 4 dalyje išdėstyta kartu su savarankiška nuostata, teigiančia, kad valstybė saugo ir globoja santuoką (kuri šioje dalyje nebuvo minėta), šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Todėl diskutuotina, ar projektu konstitucinė šeimos ir santuokos samprata iš tiesų yra patikslinama, o ne iškreipiama loginio išdėstymo prasme. Teisės departamento direktorius Andrius Kabišaitis A. Jatkevičius M. Masteikienė
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT- 01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2013-11- Nr. Į 2013-11-15 Nr. XIIP-1217 Lietuvos Respublikos Seimui DĖL lietuvos respublikos konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto nr. xiIp-1217 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-1217 (toliau – Projektas) ir neginčidami Lietuvos Respublikos Seimo bei Lietuvos Respublikos piliečių teisės keisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija), tačiau atsižvelgdami į tai, kad teikiamas projektas iš esmės panašus į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIP-3981, pakartotinai pabrėžiame, kad:
atskleistas šeimos sąvokos turinys, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pažymėjo, jog pagal Konstituciją yra saugomos ir ginamos ir kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, todėl Įstatymo projekto rengėjai siekia Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti, kad šeimos institutas yra kildinamas tik iš santuokos. Norėtume pabrėžti, kad turėtų būti keliamas klausimas, ar tokiu inicijuojamu pakeitimu nebus pradėta formuoti ydinga praktika, kai Konstitucijoje nesant įtvirtintos konkrečios sąvokos turinio, bet tokią sąvoką išaiškinus Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, būtų inicijuojami Konstitucijos pakeitimai siekiant pakeisti Konstitucinio Teismo pateiktą sąvokos išaiškinimą.
Pastebėtina, kad, pavyzdžiui, jurisprudencijoje itin dažnai nurodomas konstitucinis valdžių padalijimo principas, iš pradžių (dar Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio
valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, o vėliau, minėtą nuostatą siejant su kitomis, išplėtotas: jis, inter alia, reiškia, kad viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti konstitucinių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti, taip pat kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Tačiau taip išplėtojus minėtą principą nebuvo inicijuotas Konstitucijos pakeitimas siekiant aiškiai apibrėžti to principo turinį. Taip pat pabrėžtina, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 69-2624; toliau – Nutarimas Nr. X-1569) tiek, kiek juo patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 1.6 punkto nuostatose yra įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos (buvusios sukurtos) darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos sąvokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, Įstatymo projekto rengėjai siūlo taisyti ne Konstitucinio Teismo nagrinėtas Nutarimo Nr. X-1569 nuostatas, o pačią Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad tiek, kiek Nutarimu Nr.
X‑1569 patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 5.8 punkte yra nustatyta, kad Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Pastebėtina, kad Konstitucijoje įtvirtintos teisinės valstybės principo neatsiejami elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai, inter alia, suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui[1]. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius[2]. Taigi, atsižvelgiant į tokių principų turinį ir jų aiškinimą, dar kartą darytina išvada, kad turėtų būti siekiama pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančias teisės aktų nuostatas, o ne siūlomas Konstitucijos pakeitimas nepašalinus prieštaravimo teisinės demokratinės valstybės principui. 2. Vadovaujantis 2011 m. rugsėjo 28 d. Konstitucinio Teismo nutarime pateiktu Konstitucijos išaiškinimu santuokos pagrindu sukurtas šeimos modelis neabejotinai turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia, jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia, santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas. Vadinasi, visos šeimos, nepaisant jų modelio, yra saugomos Konstitucijos – santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi[3].
Tuo tarpu sistemiškai vertinant Įstatymo projektu keičiamo Konstitucijos 38 straipsnio 2 ir 4 dalis galima konstatuoti, kad priėmus siūlomą pakeitimą Konstitucija gins tik santuokos pagrindu sudarytą šeimą ir šeimą, kylančią iš motinystės ir tėvystės. Norėtume pabrėžti, kad įvairūs šeimos sampratos aspektai yra įtvirtinti ir kitose Konstitucijos straipsnių nuostatose, inter alia:
1) 39 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą,
2) 22 straipsnio 4 dalies nuostatoje, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą,
3) 31 straipsnio nuostatoje, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius,
4) 146 straipsnio nuostatose, kad valstybė globoja ir aprūpina karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas, kad valstybė aprūpina šeimas tų piliečių, kurie gindami valstybę žuvo ar mirė. Vadinasi, priėmus Įstatymo projektu siūlomą pakeitimą ir įtvirtinus siūlomą šeimos sąvoką santuokos nesudarę asmenys nebegalės naudotis minėtų Konstitucijos straipsnių (ir kitų teisės aktų) garantuojama apsauga, pavyzdžiui, neteks Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies garantuojamos apsaugos nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą, galės būti verčiami duoti parodymus prieš sugyventinius (juk jie nebebus pripažįstami šeimos nariais), nebus globojami ar aprūpinami jei sugyventinis žuvo ar mirė eidamas karo tarnybą ir pan., t. y., asmenys (šeimos), kurių teises šiuo metu saugo Konstitucija, priėmus Įstatymo projektu siūlomus pakeitimus tokios apsaugos neteks. Todėl norėtume išreikšti abejonę Įstatymo projekto aiškinamojo rašto teiginiui „neigiamos įstatymo projekto priėmimo pasekmės nenumatomos“.
Šiame kontekste pažymėtina, kad jeigu Seimo statute ar įstatymuose yra nustatyta, jog tam tikroje (-ose) įstatymų leidybos proceso stadijoje (-ose) turi būti atlikta įstatymo projekto patikra, tai inter alia turi būti atliktas įstatymu siekiamo santykių reguliavimo veiksmingumo vertinimas, įvertinama, ar įstatymas nesukels neigiamų pasekmių. Konstituciškai būtų nepateisinama, jeigu kurioje nors įstatymų leidybos stadijoje (inter alia įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimo, įstatymų priėmimo) tokia patikra nebūtų atlikta arba būtų atlikta ne toje (tose) įstatymų leidybos stadijoje (-ose)[4]. Todėl manytume, kad penktoji Įstatymo projekto aiškinamojo rašto dalis
„Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis,
kad tokių pasekmių būtų išvengta“ turėtų būti pildoma atsakingai įvertinant visų asmenų (šeimų) padėtį po Įstatymo projekto priėmimo. 3. Atsižvelgiant į tai, kad priėmus Įstatymo projektą būtų ginamos iš santuokos bei motinystės ir tėvystės kildinamos šeimos, o visos kitos šeimos formos netektų šiuo metu Konstitucijos garantuojamos apsaugos, Įstatymo projekto aiškinamojo rašto pirmoje dalyje „Projekto rengimą paskatinusios priežastys“ turėtų būti nurodytos tokio pasiūlymo priežastys. Pastebėtina, kad šiuo metu Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytos Projekto rengimą paskatinusios priežastys stokoja teisinės logikos: projekto rengėjai nurodo, kad Konstitucinis Teismas suformulavo tokią šeimos sąvoką: „<...> konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“ (paryškinta mūsų).
Tuomet nurodoma, kad tokią Konstitucinio Teismo atskleistą šeimos sampratą akivaizdžiai geriausiai atitinka nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios gyvuojantis vyro ir moters bendro gyvenimo modelis, kuriant santuoką (paryškinta mūsų). Mūsų nuomone, akivaizdu, kad minima Konstitucinio Teismo suformuluota šeimos samprata iš tiesų yra absoliučiai priešinga pastarajam teiginiui. Kitaip tariant, neteisinga teigti, kad santuokos pagrindu sukurtas šeimos modelis labiausiai atitinka Konstitucinio Teismo suformuluotą šeimos sampratą, kai šis teismas aiškiai nurodė, kad santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Be to, Projekto aiškinamajame rašte bandant pagrįsti teiginį, kad vyro ir moters bendro gyvenimo modelis, kuriant santuoką, geriausiai atitinka Konstitucinio Teismo atskleistos šeimos sampratą nurodoma, kad „Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime taip pat pripažino neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį, nurodė, kad toks šeimos modelis neabejotinai turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą“.
Norime pabrėžti, kad vadovaujantis teikiamo projekto aiškinamajame rašte nurodytu tikslu („Įstatymo projekto tikslas – Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti, kad šeimos institutas yra kildinamas iš santuokos, kuri suprantama kaip laisvas vyro ir moters susitarimas“) darytina išvada, kad teikiamu Projektu iš tikrųjų siekiama ne pabrėžti išskirtinę santuokos pagrindu sudarytos šeimos vertę, bet įtvirtinti vienintelę Konstitucijos ginamą šeimos formą. Pabrėžtina ir tai, kad minėtame Konstitucinio Teismo nutarime po Projekto rengėjų nurodytos Konstitucinio Teismo frazės apie santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelio išskirtinę vertę sekė šio teismo išvada, kad „[t]ačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia, jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia, santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas“. Be to, Konstitucinis Teismas tame pačiame minėto nutarimo punkte nurodė, kad „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose“.
Kitaip tariant, Projekto aiškinamajame rašte neturėtų būti cituojami atskiri Konstitucinio Teismo nutarimo punktai, nepaisant nutarimo atitinkamos dalies konteksto, taip bandant sudaryti įspūdį, kad Projektu siūlomos nuostatos grindžiamos Konstitucinio Teismo justicijoje suformuluotais reikalavimais. 4. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad „[į]statymo projekto tikslas – Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti, kad šeimos institutas yra kildinamas iš santuokos, kuri suprantama kaip laisvas vyro ir moters susitarimas“. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalyje Projekto rengėjai siūlo įtvirtinti, kad „[š]eima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės“. Kadangi motinystė ir tėvystė gali būti nepriklausoma nuo santuokos, taigi, Projekto nuostatas vertinant sistemiškai konstatuotina, kad būtų įtvirtintos dvi šeimų rūšys – sudarytos santuokos pagrindu arba kylančios iš motinystės ir tėvystės. Kitaip tariant, tokia Projektu siūloma nuostata neatitinka Projektu keliamo tikslo. Ta pati pastaba taikytina ir Projektu siūlomai nuostatai, kad valstybė saugo ir globoja santuoką – toks siūlymas neaptartas ir nepagrįstas Projekto aiškinamajame rašte, nenurodytas vienu iš Projekto tikslų. Be to, pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabai, kad nėra aišku, kaip santuokos saugojimas ir globa turėtų atsispindėti įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose. 5. Atkreipiame dėmesį, kad pritarus Projektu siūlomam reguliavimui šeimos institutas bus kildinamas iš santuokos arba motinystės ir tėvystės, tuo tarpu kiti visuomeniniai dariniai (pavyzdžiui, vaikų neturintys kartu gyvenantys ir bendrą ūkį vedantys sugyventiniai ir pan.) nors dabar gali būti pripažįstami šeima, neteks tokio statuso.
Pabrėžtina, kad dėl Projektu siūlomo reguliavimo tokie asmenys patirtų diskriminaciją, nes, kaip minėta antroje pastaboje, nebegalėtų naudotis įvairių Konstitucijos straipsnių (ir kitų teisės aktų) garantuojama apsauga. Kitaip tariant, mūsų nuomone, asmenys, nepapuolantys į Projektu siūlomos šeimos instituto sampratą patirtų objektyviais kriterijais nepateisinamą diskriminaciją. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Justina Nasutavičienė, tel. 8 706 63 695, el. p. [email protected] [1] Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d. ir kt. nutarimai. [2] Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d. ir 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. liepos 4 d. ir kt. nutarimai. [3] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 15.1 punkto trečios pastraipos paskutinis sakinys. [4] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 12 punkto antra pastraipa.
REIKALŲ ir DARBO komitetas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 38 STRAIPSNIO papildymo ir pakeitimo ĮSTATYMO
posėdyje dalyvavo: Komiteto nariai: K. Miškinienė (Komiteto pirmininkė), R. J. Dagys, A. Dumbrava, L. Kazlavickas, D. Kuodytė, J. Kvetkovskij, R. Popovienė, R. Sargūnas, A. Sysas, J. Varkala, M.Zasčiurinskas. Komiteto biuras: E. Bulotaitė (vedėja), A. Dolmantienė (patarėja), I.Kuodienė (patarėja), R. Molienė (patarėja), I. Žukauskaitė (padėjėja). Kviestieji asmenys: I. Pukanasytė (Lietuvos Respublikos Prezidento patarėja), A.Šešelgis (socialinės apsaugos ir darbo viceministras), E. Kanopaitė-Gruodienė (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos politikos skyriaus vedėja), T. Milevičius (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos politikos skyriaus vedėjo pavaduotojas), E. Žemaitytė (Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos vyr. patarėja), V. Malinauskas (Lietuvos vyskupų konferencijos atstovas), V. Turonis (Laisvos visuomenės instituto teisės ekspertas), M. Kluonis (Tolerantiško jaunimo organizacijos narys). 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (toliau – TD), 2013-11-19 Vertinant projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir juridinės technikos taisyklėms, išsakytinos šios pastabos:
Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad „Šeima sukuriama sudarius santuoką“, o 4 dalyje – kad „Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės“.
Kyla klausimas, kaip praktikoje, keičiant galiojančius ar priimant naujus įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, bus traktuojamas skirtumas tarp šeimos, kuri „sukuriama sudarius (santuoką)“, ir šeimos, kuri „kyla iš (motinystės ir tėvystės)“ (išskirta mūsų). Pažymėtina, kad antrasis šeimos atsiradimo būdas Konstitucijos 38 straipsnyje būtų nustatytas tik ketvirtoje dalyje (t. y. dviem dalimis žemiau, nei pirmasis), be to, kartu su savarankiška konstitucine nuostata, teigiančia, ką valstybė saugo ir globoja. Nepritarti. Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo projekte pateikiamas ne šeimos apibrėžimas, bet nurodomi esminiai pagrindai, kuriais remiantis asmenys gali būti laikomi šeima. Šie pagrindai gali būti taikomi tiek kartu, tiek atskirai. Bet kurio iš nurodytų pagrindų pakanka asmenis laikyti šeima. Nėra skirtumo, kuriuo pagrindu remiantis asmenys laikomi šeima. Skirtingos sąvokos sukuriama ir kyla vartojamos todėl, kad jos nurodo į skirtingo pobūdžio juridinius faktus. Santuokos atveju šeimos santykiams atsirasti reikalingas laisvas asmenų apsisprendimas. Asmenys savo valingu veiksmu sukuria šeimos teisinius santykius. Tuo tarpu tėvystės ir motinystės atveju gimus vaikui šeimos santykiai natūraliai kyla iš paties gimimo (įvaikinimo) fakto. Tam, kad atsirastų šeimos santykiai nereikia tėvų ir vaiko susitarimo. Todėl šiuo atveju labiau tinka sąvoka kyla, o ne sukuriama. TD
Konstitucijos 38 straipsnyje išsamiai numačius tik du šeimos atsiradimo pagrindus nėra aišku, kaip tuomet reikėtų traktuoti visuomeninį derinį, kuris kyla iš, pavyzdžiui, kartu gyvenančių ir bendrą ūkį vedančių sugyventinių/partnerių, kurių vienas turi vaiką, ar tais atvejais, kai vaiką imasi globoti sutuoktiniai, vienišas asmuo, seneliai, tetos, dėdės ar kiti artimieji giminaičiai ir pan.
Kyla klausimas, ar toks visuomeninis darinys nebūtų laikomas šeima. Be to, Konstitucinis Teismas savo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutarime pastebėjo, kad „tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi (išskirta mūsų).“ Nepritarti. Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte nurodomi esminiai pagrindai, kuriais remiantis asmenys gali būti laikomi šeima. Giminystės su tėvais, taip pat seneliais, tetomis, dėdėmis ar kitais artimais giminaičiais pagrindas yra tėvystė bei motinystė. Per vaiko tėvystę ir motinystę atsiranda vaiko giminystės ryšys su artimaisiais giminaičiais, o tuo pačiu ir teisinis pagrindas įstatymų leidėjui juos laikyti šeima. Tais atvejais, kai vaikas yra globojamas giminystės ryšiais nesusijusių asmenų, įstatymai numato globos institutą.
Pažymėtina, kad įstatymai netapatina globos su įvaikinimu. Todėl jei vaiką globoja giminystės ryšiais nesusiję asmenys, jų santykiai yra reguliuojami globą reglamentuojančiomis teisės normomis. Laisvas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius bei tėvystė ir motinystė sudaro pačią šeimos sampratos esmę bei atitinka žmogaus prigimtį. Vien tik emocinis prieraišumas, tarpusavio supratimas, atsakomybė, pagarba, bendras gyvenimas negali būti laikomi pakankamais ir savarankiškais pagrindais atsirasti šeimos teisiniams santykiams. Taip pat minėtos aplinkybės negali pakeisti ar būti laikomi alternatyva laisvam vyro ir moters susitarimui sukurti šeimos teisinius santykius bei tėvystei ir motinystei. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinė šeimos (išskirta komiteto) samprata grindžiama šeimos narių (išskirta komiteto) tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais. Kitaip tariant tam, kad nuspręsti ar tam tikrus asmenis apima konstitucinė šeimos samprata, jau reikia turėti pagrindą asmenis laikyti šeimos nariais. Kitaip tariant, reikalingas pagrindas, kuris yra pirmesnis nei tarpusavio atsakomybė, supratimas, emocinis prieraišumas, pagalba ar panašūs ryšiai. Siūlomi įtvirtini šeimos teisiniai pagrindai – laisvas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius (santuoka) bei tėvystė ir motinystė atspindi ne šių santykių formą, bet turinį. Pažymėtina, kad siūlomų pagrindų nurodymas
gyvenantiems asmenims taikyti jų privataus gyvenimo apsaugą. TD
Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalies antrajame sakinyje siūlo numatyti, kad valstybė saugo ir globoja ne vien šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, bet ir santuoką.
Atkreiptinas dėmesys, jog projekto aiškinamajame rašte apie šią konkrečią pataisą nėra kalbama, todėl kyla klausimas, kaip toks saugojimas ir globa turėtų būti atspindėti įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose, ir ar šeimos apsauga neužtikrintų ir santuokos apsaugos. Nepritarti. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo
susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą“. Yra nuoseklu ir pagrįsta, kad teisinė į bendrąjį visuomenės gėrį orientuota valstybė bei visuomenė stengtųsi ypatingai saugoti tai, kas turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime bei tai, kas užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Įprastai Konstitucijos nuostatos sukuria tik bendro pobūdžio pareigą. Kaip ir kitų panašių bendro pobūdžio konstitucinių normų atveju, konkretūs jų įgyvendinimo bei teisinio reglamentavimo būdai priklauso nuo įstatymo leidėjo pasirinkto teisinio reguliavimo. TD
siūloma sukeisti vietomis dvi galiojančios redakcijos Konstitucijos 38 straipsnio dalis: antrąją, teigiančią, kad „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“, ir trečiąją, teigiančią, kad „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.“ Galiojančios Konstitucijos 38 straipsnio redakcijos 1 dalyje kalbama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, 2 dalyje – kad valstybė ją saugo ir globoja, ir tik tuomet – 3-5 dalyse – imama kalbėti apie santuoką. Pagal projektą po 1 dalies apie šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą įterpiama nauja 2 dalies nuostata kaip sukuriama šeima: sudarius santuoką.
Toliau seka kita nuostata, skirta santuokai (kad ji sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu), ir tik po to (4 dalyje), numačius dar vieną šeimos atsiradimo pagrindą, kalbama apie abiejų minėtų institutų (šeimos ir santuokos) saugojimą ir globą. Toliau, 5 ir 6 dalyse, vėl kalbama apie santuoką. Be to, kaip jau minėta, nuostata, kad šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės, 4 dalyje išdėstyta kartu su savarankiška nuostata, teigiančia, kad valstybė saugo ir globoja santuoką (kuri šioje dalyje nebuvo minėta), šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Todėl diskutuotina, ar projektu konstitucinė šeimos ir santuokos samprata iš tiesų yra patikslinama, o ne iškreipiama loginio išdėstymo prasme. Nepritarti. Projekte šiuo metu galiojantis Konstitucijos 38 straipsnis yra papildomas siekiant išsaugoti jo struktūrą. Pirmiausia nurodomi šeimos atsiradimo pagrindai. Vėliau seka nuostatos, nustatančios šių pagrindų, įskaitant santuoką, apsaugą. 2. Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – ETD), 2013-12-20 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos
(toliau – Projektas) ir neginčydami Lietuvos Respublikos Seimo bei Lietuvos Respublikos piliečių teisės keisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau
Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad Konstitucijos tekste nėra atskleistas šeimos sąvokos turinys, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pažymėjo, jog pagal Konstituciją yra saugomos ir ginamos ir kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, todėl Įstatymo projekto rengėjai siekia Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti, kad šeimos institutas yra kildinamas iš santuokos, motinystės ar tėvystės. Norėtume pabrėžti, kad Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra išplėtojęs ne vienos Konstitucijoje neapibrėžtos sąvokos turinį, tačiau dėl to nebuvo inicijuoti Konstitucijos pakeitimai, siekiant įtvirtinti tokį pat ar kitokį tokios sąvokos apibrėžimą pačiame Konstitucijos tekste.[1] Atitinkami pakeitimai nėra tikslingi, nes būtent aiškinant Konstituciją atitinkamoms konstitucinėms nuostatoms suteikiamas realus ir konkretus turinys, pašalinamas Konstitucijos nuostatų suvokimo netikrumas[2]. Kitaip tariant, Konstituciją sudaro ne tik Konstitucijos tekstas expressis verbis, bet ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Todėl turėtų būti keliamas klausimas, ar Projektu inicijuojamu pakeitimu nebus pradėta formuoti ydinga praktika, kai Konstitucijoje nesant įtvirtintos konkrečios sąvokos apibrėžties, bet tokią sąvoką išaiškinus Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, būtų inicijuojami Konstitucijos pakeitimai siekiant pakeisti Konstitucinio Teismo pateiktą sąvokos išaiškinimą (juo labiau, kad toks tikslas ir nėra nurodytas Projekto aiškinamajame rašte). Taip pat pabrėžtina, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 69-2624; toliau – Nutarimas Nr.
X-1569) tiek, kiek juo patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 1.6 punkto nuostatose yra įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos (buvusios sukurtos) darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos sąvokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, Įstatymo projekto rengėjai siūlo taisyti ne Konstitucinio Teismo nagrinėtas Nutarimo Nr. X-1569 nuostatas, o pačią Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad tiek, kiek Nutarimu Nr. X‑1569 patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 5.8 punkte yra nustatyta, kad Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Pastebėtina, kad Konstitucijoje įtvirtintos teisinės valstybės principo neatsiejami elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai, inter alia, suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui[3]. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius[4]. Taigi, atsižvelgiant į tokių principų turinį ir jų aiškinimą, dar kartą darytina išvada, kad turėtų būti siekiama pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančias teisės aktų nuostatas, o ne siūlomas Konstitucijos pakeitimas nepašalinus prieštaravimo teisinės demokratinės valstybės principui. Nepritarti Lietuvos Respublikos Seimo bei Lietuvos Respublikos piliečių teisė keisti Lietuvos Respublikos Konstituciją yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje.
Pažymėtina, kad teikiamu Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu yra siūloma Konstitucijoje įvardinti esminius šeimos atsiradimo pagrindus, kurie jau yra įtvirtinti kituose įstatymuose. Vertinant LR Civilinio kodekso normų požiūriu, nuostata, kad „Šeima sukuriama sudarius santuoką“ atitinka Civilinio kodekso normą, kad sudarius santuoką sukuriami šeimos santykiai. Teisinių šeimos santykių sukūrimas duoda teisinį pagrindą bendrai gyvenančius asmenis laikyti šeima. Taip pat Civilinio kodekso Trečiosios knygos normas ir jų taikymą praktikoje atitinka nuostata „Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės“. Neturintys vaikų asmenys, kurie nors ir gyvendami kartu laisvu susitarimu nesusitaria sukurti šeimos teisinių santykių, neturi pagrįsto teisinio lūkesčio būti laikomi šeima. Taip pat pagrįsto teisinio lūkesčio negali turėti asmenys, kurie apie šį savo susitarimą neinformuoja valstybės (ir trečiųjų asmenų). Valstybė negali pripažinti to, ko nežino. Tai atvejais, kai kartu gyvenantys (ar vieniši) tėvai augina vaikus, vaikų buvimas savaime yra pagrindas juos laikyti šeima. Todėl šiuo atveju pagrįstas lūkestis į šeimos statusą, kylantis iš tėvystės ir motinystės, yra pilnai įgyvendinamas. ETD
2Vadovaujantis 2011 m. rugsėjo 28 d. Konstitucinio Teismo nutarime pateiktu Konstitucijos išaiškinimu santuokos
pagrindu sukurtas šeimos modelis neabejotinai turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia, jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia, santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas.
Vadinasi, visos šeimos, nepaisant jų modelio, yra saugomos Konstitucijos – santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi[5]. Tuo tarpu sistemiškai vertinant Įstatymo projektu keičiamo Konstitucijos 38 straipsnio 2 ir 4 dalis galima konstatuoti, kad priėmus siūlomą pakeitimą Konstitucija nuo šiol turėtų ginti tik santuokos pagrindu sudarytą šeimą ir šeimą, kylančią iš motinystės ir tėvystės. Norėtume pabrėžti, kad įvairūs šeimos sampratos aspektai yra įtvirtinti ir kitose Konstitucijos straipsnių nuostatose, inter alia:
1) 39 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą,
2) 22 straipsnio 4 dalies nuostatoje, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą,
3) 31 straipsnio nuostatoje, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius,
4) 146 straipsnio nuostatose, kad valstybė globoja ir aprūpina karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas, kad valstybė aprūpina šeimas tų piliečių, kurie gindami valstybę žuvo ar mirė.
Vadinasi, priėmus Įstatymo projektu siūlomą pakeitimą ir įtvirtinus siūlomą šeimos sąvoką bus susiaurinta kitų Konstitucijos nuostatų, kuriomis garantuojamos teisės ir apsauga, taikymo sritis ir santuokos nesudarę asmenys nebegalės naudotis minėtų Konstitucijos straipsnių (ir kitų teisės aktų) garantuojama apsauga, pavyzdžiui, neteks Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies garantuojamos apsaugos nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą, galės būti verčiami duoti parodymus prieš sugyventinius ar įvaikius, įbrolius ir pan. (juk jie nebebus pripažįstami šeimos nariais), nebus globojami ar aprūpinami, jei sugyventinis žuvo ar mirė eidamas karo tarnybą ir pan., t. y., asmenys (šeimos), kurių teises šiuo metu saugo Konstitucija, priėmus Įstatymo projektu siūlomus pakeitimus tokios apsaugos neteks. Todėl norėtume išreikšti abejonę Įstatymo projekto aiškinamojo rašto teiginiui
„neigiamos įstatymo projekto priėmimo pasekmės nenumatomos“.
Šiame kontekste pažymėtina, kad jeigu Seimo statute ar įstatymuose yra nustatyta, jog tam tikroje (‑ose) įstatymų leidybos proceso stadijoje (-ose) turi būti atlikta įstatymo projekto patikra, tai inter alia turi būti atliktas įstatymu siekiamo santykių reguliavimo veiksmingumo vertinimas, įvertinama, ar įstatymas nesukels neigiamų pasekmių. Konstituciškai būtų nepateisinama, jeigu kurioje nors įstatymų leidybos stadijoje (inter alia įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimo, įstatymų priėmimo) tokia patikra nebūtų atlikta arba būtų atlikta ne toje (tose) įstatymų leidybos stadijoje (-ose)[6]. Atsižvelgdami į tokią Konstitucinio Teismo poziciją ir į aukščiau identifikuotą Konstitucijos nuostatų apimties siaurinimo problematiką, manytume, kad Projektas kelia abejonių teisėtumo aspektu, nes iš tiesų nėra įvertintos siūlomo reguliavimo neigiamos pasekmės. Nepritarti Projektu siūlomi įtvirtinti esminiai šeimos sampratos pagrindai išplaukia iš pačios žmogaus bei šeimos prigimties. Šių pagrindų įtvirtinimas neapriboja ir neatima galimybių valstybei saugoti ir ginti kitas bendro gyvenimo formas. Šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas tam tikrais atvejais taiko skirtingo pobūdžio teisinę apsaugą skirtingas bendro gyvenimo formas pasirinkusiems asmenims. Pvz. susituokusiųjų ir sugyventinių kai kurios turtinės ir neturtinės teisės skiriasi. Tai neprieštarauja teisingumo principui, kadangi teisių apimtis priklauso nuo prisiimtų pareigų. Tai, kad šiuo metu galiojantys įstatymai numato skirtingas turtines ir neturtines teises bei pareigas nereiškia, kad kitos bendro gyvenimo formos nėra ar negali būti saugomos. Atskirų bendro gyvenimo formų nepaminėjimas Konstitucijoje nedraudžia įstatymais nustatyti tokią teisę, kuri nėra tiesiogiai įvardinta Konstitucijoje, ar suteikti platesnę apsaugą nei numato konkreti Konstitucijos norma.
Siūlomas Konstitucijos 38 straipsnio keitimas išlaiko galiojantį teisinį reguliavimą, susijusį su vaiko teisių apsauga, kuri apima: pirma, valstybės pareigą saugoti ir globoti vaikystę; antra, tėvų pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, juos iki pilnametystės išlaikyti (Konstitucijos
globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus (Konstitucijos 26 str. 5 dalis); trečia, įstatymo leidėjo pareigą priimti nepilnamečius vaikus ginantį įstatymą (Konstitucijos 39 str. 3 d.). Vaikų teisinė apsauga lieka tokia, kokia ir šiuo metu nustatyta. Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą, žuvus kariui kompensacijos išmokėjimas siejamas ne vien tik su šeima, kaip nustatyta Konstitucijos 146 straipsnyje, bet ir su kiekvienu buvusiu kario išlaikytiniu, kuris nebūtinai pagal įstatymą turi būti kario šeimos narys. Kitaip tariant, šiuo metu galiojantys įstatymai įtvirtina platesnę apsaugą nei numatyta Konstitucijoje. ETD
priėmus Įstatymo projektą būtų ginamos iš santuokos bei motinystės ir tėvystės kildinamos šeimos, o visos kitos šeimos formos netektų šiuo metu Konstitucijos garantuojamos apsaugos, Įstatymo projekto aiškinamojo rašto pirmoje dalyje „Projekto rengimą paskatinusios priežastys“ turėtų būti nurodytos tokio pasiūlymo priežastys.
Pastebėtina, kad šiuo metu Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytos Projekto rengimą paskatinusios priežastys stokoja teisinio nuoseklumo: projekto rengėjai nurodo, kad Konstitucinis Teismas suformulavo tokią šeimos sąvoką: „<...> konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“ (paryškinta mūsų). Tuomet nurodoma, kad tokią Konstitucinio Teismo atskleistą šeimos sampratą akivaizdžiai geriausiai atitinka nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios gyvuojantis vyro ir moters bendro gyvenimo modelis, kuriant santuoką (paryškinta mūsų). Mūsų nuomone, akivaizdu, kad minima Konstitucinio Teismo suformuluota šeimos samprata iš tiesų yra absoliučiai priešinga pastarajam teiginiui. Kitaip tariant, neteisinga teigti, kad santuokos pagrindu sukurtas šeimos modelis labiausiai atitinka Konstitucinio Teismo suformuluotą šeimos sampratą, kai šis teismas aiškiai nurodė, kad santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Be to, manytume, kad Projekto aiškinamojo rašto teiginys, kad nuo žmonijos atsiradimo pradžios gyvuojantis vyro ir moters bendro gyvenimo modelis kuriant santuoką istoriniu ir šiuolaikiniu požiūriu negali būti vertintinas vienareikšmiškai.
Projekto aiškinamajame rašte bandant pagrįsti teiginį, kad vyro ir moters bendro gyvenimo modelis, kuriant santuoką, geriausiai atitinka Konstitucinio Teismo atskleistos šeimos sampratą, nurodoma, kad „Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime taip pat pripažino neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį, nurodė, kad toks šeimos modelis neabejotinai turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą“. Norime pabrėžti, kad vadovaujantis teikiamo projekto aiškinamajame rašte nurodytu tikslu („Įstatymo projekto tikslas – Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti, kad šeimos institutas yra kildinamas iš santuokos, kuri suprantama kaip laisvas vyro ir moters susitarimas“) darytina išvada, kad teikiamu Projektu iš tikrųjų siekiama ne pabrėžti išskirtinę santuokos pagrindu sudarytos šeimos vertę, bet įtvirtinti vienintelę Konstitucijos ginamą šeimos formą. Pabrėžtina ir tai, kad minėtame Konstitucinio Teismo nutarime po Projekto rengėjų nurodytos Konstitucinio Teismo frazės apie santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelio išskirtinę vertę sekė šio teismo išvada, kad „[t]ačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia, jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia, santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas“.
Be to, Konstitucinis Teismas tame pačiame minėto nutarimo punkte nurodė, kad „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio
būti cituojami atskiri Konstitucinio Teismo nutarimo punktai, nepaisant nutarimo atitinkamos dalies konteksto, taip bandant sudaryti įspūdį, kad Projektu siūlomos nuostatos grindžiamos Konstitucinio Teismo justicijoje suformuluotais reikalavimais. 4. Norėtume pabrėžti, kad, kaip minėta aukščiau, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia, jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos“ (paryškinta mūsų). Kitaip tariant, vadovaujantis tokia Konstitucinio Teismo pozicija galima teigti, kad kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos ginamos ne tik Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalimi, tačiau ir kitomis Konstitucijos nuostatomis.
Todėl, manytume, kad pritarus Projektu siūlomiems pakeitimams, tačiau nekeičiant kitų Konstitucijos nuostatų, kuriomis gali būti ginamos ne santuokos pagrindu sudarytos šeimos, konstitucinis reguliavimas taps neaiškus, nenuoseklus ir prieštaringas. 5. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad „[į]statymo projekto tikslas – Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti, kad šeimos institutas yra kildinamas iš santuokos, kuri suprantama kaip laisvas vyro ir moters susitarimas“. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalyje Projekto rengėjai siūlo įtvirtinti, kad „[š]eima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės“. Kadangi motinystė ir tėvystė gali būti nepriklausoma nuo santuokos, taigi, Projekto nuostatas vertinant sistemiškai konstatuotina, kad būtų įtvirtintos dvi šeimų rūšys – sudarytos santuokos pagrindu arba kylančios iš motinystės ir tėvystės. Kitaip tariant, tokia Projektu siūloma nuostata neatitinka Projektu keliamo tikslo. Ta pati pastaba taikytina ir Projektu siūlomai nuostatai, kad valstybė saugo ir globoja santuoką – toks siūlymas neaptartas ir nepagrįstas Projekto aiškinamajame rašte, nenurodytas vienu iš Projekto tikslų. Be to, pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabai, kad nėra aišku, kaip santuokos saugojimas ir globa turėtų atsispindėti įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose. Kitaip tariant, tokia siūloma nuostata neturi turinio – nesuprantama, ką apskritai reiškia terminas „valstybė saugo/globoja santuoką“, neaišku, kurią santuoką valstybė globoja – pirmą, antrą, trečią ar visas vienodai ir kokiomis konkrečiomis priemonėmis ir metodais toks „saugojimas/globa“ galėtų būti išreiškiamas. 6.
Projektu siūlomam reguliavimui šeimos institutas bus kildinamas iš santuokos arba motinystės ir tėvystės, tuo tarpu kiti visuomeniniai dariniai (pavyzdžiui, vaikų neturintys kartu gyvenantys ir bendrą ūkį vedantys sugyventiniai ir pan.) nors dabar gali būti pripažįstami šeima, neteks tokio ETDstatuso. Pabrėžtina, kad dėl Projektu siūlomo reguliavimo tokie asmenys patirtų diskriminaciją, nes, kaip minėta antroje pastaboje, nebegalėtų naudotis įvairių Konstitucijos straipsnių (ir kitų teisės aktų) garantuojama apsauga. Kitaip tariant, mūsų nuomone, asmenys, nepapuolantys į Projektu siūlomos šeimos instituto sampratą, patirtų objektyviais kriterijais nepateisinamą diskriminaciją. 7. Kartu norėtume paminėti, kad Lietuvoje registruota partnerystė nėra pripažįstama, todėl status quo situacijai Projektu siūlomas reguliavimas užsienyje sudarytų partnerysčių pripažinimui įtakos neturės. Nepaisant to, reikia pastebėti, kad jei Projektui būtų pritarta, o ateityje reikėtų pripažinti užsienyje sudarytas partnerystes, tuomet toks pripažinimas galėtų kelti klausimų dėl atitikimo pakeistajam Konstitucijos 38 straipsniui. Atkreiptinas dėmesys, kad 2011 m. kovo 16 d. Komisija buvo pateikusi Tarybos reglamento pasiūlymą dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, susijusių su registruotos partnerystės turtinėmis pasekmėmis. Pagal tokį teisės aktą visos valstybės narės būtų įpareigotos pripažinti minėtas iš registruotos partnerystės kylančias pasekmes. Nors tuo metu šis Komisijos pasiūlytas reglamentas nebuvo priimtas, tačiau negali būti atmesta galimybė, kad patobulintas projektas (ar kiti su registruotos partnerystės pripažinimo įvairiais aspektais susiję teisės aktų projektai) nebus teikiamas dar kartą artimesnėje ar tolimesnėje ateityje.
Atitinkamai, tokiu atveju Lietuvos Respublikai tektų pripažinti kokias nors konkrečias iš registruotos partnerystės kylančias pasekmes, o pakeistasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis tam tikrais atvejais galėtų tapti iš ES teisės kylančių valstybės pareigų vykdymo kliūtimi. Ypatingas dėmesys į tokių klausimų reglamentavimo ateities perspektyvas turėtų būti keliamas po 2013 m. gruodžio 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo byloje C‑267/12. Teisingumo Teismas šioje byloje pažymėjo, kad civilinės būklės reglamentavimas yra valstybių narių kompetencija, tačiau Direktyva 2000/78[7], kaip nurodyta jos 1 straipsnyje, siekiama užimtumo ir profesinėje srityje kovoti su tam tikrų rūšių diskriminacija, įskaitant diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos, kad valstybėse narėse būtų galima įgyvendinti vienodo požiūrio principą. Teisingumo Teismas vieną minėtos direktyvos nuostatą išaiškino kaip draudžiančią tokią kolektyvinės sutarties nuostatą, kaip buvo nagrinėta pagrindinėje byloje, pagal kurią darbuotojui, sudariusiam civilinio solidarumo paktą (registruotą partnerystę) su tos pačios lyties asmeniu, nesuteikiama teisė į lengvatas, kaip antai specialios atostogos ir darbo užmokesčio priemoka, kurios suteikiamos darbuotojams santuokos sudarymo atvejais, kai pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus tos pačios lyties asmenims susituokti neleidžiama ir jeigu, atsižvelgiant į šių lengvatų suteikimo tikslą ir sąlygas, toks darbuotojas yra panašioje padėtyje kaip ir besituokiantis darbuotojas.
Kitaip tariant, Teisingumo Teismas nurodė, kad direktyvos taikymo srityje registruotą partnerystę sudarę tos pačios lyties asmenys negali būti diskriminuojami lyginant su santuoką sudariusiais asmenimis, ypač, kai valstybė nepripažįsta vienos lyties asmenų santuokų. Atsižvelgiant į tai, negalima atmesti galimybės, kad ateityje valstybės narės bus įpareigotos pripažinti ne tik iš partnerystės instituto, bet ir iš tos pačios lyties asmenų santuokos kylančias teisines pasekmes. Nepritarti. Atskirų bendro gyvenimo formų nepaminėjimas Konstitucijoje nedraudžia įstatymais nustatyti tokią teisę, kuri nėra tiesiogiai įvardinta Konstitucijoje, ar suteikti platesnę apsaugą, nei numato konkreti Konstitucijos norma. Siūlomi įtvirtini šeimos teisiniai pagrindai – laisvas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius (santuoka) bei tėvystė ir motinystė atspindi ne šių santykių formą, bet turinį. Santuokos esmė yra laisvas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius (LR CK
teisiniais santykiais, nesant jų pačių susitarimo, būtų esminis žmogaus teisės į privatų gyvenimą pažeidimas.
Tuo tarpu nuostata, kad šis susitarimas gali būti pripažįstamas tik jeigu jis yra deklaruojamas, yra protingas ir pagrįstas reikalavimas. Valstybė negali pripažinti ir saugoti to, kas jai nėra žinoma. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras, 2014-03-14 Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (toliau –LŽTKC), vienijantis Lietuvos žmogaus teisių asociaciją (LŽTA), Piliečių gynimo paramos fondą, Lietuvos Helsinkio grupę (LHG), Nepartinį demokratinį judėjimą (NDJ) ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociaciją (LŽTGA) pritaria Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1217 (toliau- Projektas), mano, kad jis yra savalaikis ir atspindi realius Lietuvos visuomenės bei lietuvių tautos lūkesčius dėl šių priežasčių:
sustiprinti valstybės globą ir paramą šeimai, skatinti vaikų gimimą stiprinant santuokos institutą, nes pastaruoju metu daugėja, ypač viešojoje erdvėje, šeimą ir santuokos institutą ardančių veiksnių ( reklama, kino filmai, pornografinė literatūra), revizuojama santuokos institucinė prasmė (įvairūs feministiniai judėjimai ir kt.), kas akivaizdžiai silpnina santuokos instituto, o kartu ir valstybės teisinius pagrindus, nes LR Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, pažymėjo, kad „Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti.
Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą.“ Taigi tarp santuokos ir šeimos yra neatsiejamas ryšys, o kartu tiesioginė šių institutų reikšmė valstybei bei lietuvių tautos išlikimui, nes Lietuvos valstybę kuria Tauta (Konstitucijos 2 str.). 2. Neginčytina šeimos instituto svarba yra nurodyta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurioje skelbiama, kad „Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė, ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma“ (16 str. 3 dalis). Tarptautinis politinių ir pilietinių teisių paktas taip pat skelbia, kad „Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą.“( 23 str. 1 dalis). Būtina pastebėti, kad šeimos instituto svarba yra įtvirtinta ne tik LR Konstitucijos 38 str., bet ir kituose jos straipsniuose. Antai Konstitucijos 39 str. 1 dalyje nurodoma, kad „valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą“, kad „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą“(22 str. 4 dalis),
„tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir
doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“(26 str.
5dalis), „draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius“(
mirusių karių šeimas, valstybė aprūpina šeimas tų piliečių, kurie gindami valstybę žuvo ar mirė“ ( 146 str.). Taigi tiek tarptautinėje teisėje, tiek LR Konstitucijoje šeimos instituto svarba valstybei yra išskirtinė – šeima yra svarbiausia visuomenės grupė, ląstelė, ji yra valstybės pagrindas. Tačiau tikroji mūsų visuomenės būklė rodo, jog šiuo metu Konstitucijoje įtvirtintos garantijos šiai valstybės pagrindinei ląstelei yra nepakankamos ir neveiksmingos. Netgi nevertinant nevaldomos emigracijos, gimstamumas Lietuvoje per pastaruosius 30 metų (1980-2010 m.) sumažėjo nuo 15,2 iki 10,8 tūkstančiui gyventojų. Mirštamumas per tą patį laikotarpį padidėjo nuo 10,5 iki 12,8 tūkstančiui gyventojų. Natūralus gyventojų prieaugis sumažėjo nuo 4,7 iki (-2,0) tūkstančiui gyventojų. Dėl progresuojančio visuomenės senėjimo nuolat daugėja 60 metų ir vyresnių gyventojų, kurie 1990 m. sudarė 16,2 proc., 1995 m. 17,3 proc., 1996 m. 17,6 proc. Pagal galiojančią klasifikaciją tai reiškia, jog Lietuva peržengė aukštos demografinės senatvės ribą.[⁸] Akivaizdu, jog tokioje kritinėje būklėje Lietuvos visuomenė atsidūrė dėl nepakankamo valstybės dėmesio šeimai ir jos svarbiausiam pagrindui - santuokai, kuri užtikrina vaikų gimimą, o tuo būdu Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį jos išlikimą. 3. Atmestini Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės ir Europos departamentų teiginiai jų išvadose, esą Projekte konstitucinė šeimos ir santuokos samprata iškreipiama loginio išdėstymo prasme, neva priėmus siūlomą pakeitimą Konstitucija gins tik santuokos pagrindu sudarytą šeimą ir šeimą, kylančią iš motinystės ir tėvystės.
Išvadoje nurodomas nepagrįstas argumentas, kad „ konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“. Vadovaujantis tokia logika reikštų, jog šeima reikėtų laikyti bet kokį kelių žmonių sambūrį, kurį sieja bent minimalūs emociniai ryšiai, nes, anot minėto departamento specialistų, santykių išraiškos forma šeimos sampratai vis tiek esminės reikšmės neturi. Tik nėra aišku, kokiu būdu, kokiais teisės aktais ir kokia valstybės institucija pasvers (nustatys) žmonių tarpusavio emocinį prieraišumą. Kokios trukmės (vienerių, dvejų metų ar trijų mėnesių) turėtų būti žmonių emocinis prieraišumas, kad juo galima būtų reguliuoti žmonių tarpusavio teisinius santykius (socialinius, turtinius ir kt.). 4. Abu departamentai nepagrįstai aiškina, kad pagal Projektą Konstitucija gins tik santuokos pagrindu sudarytą šeimą ir šeimą, kylančią iš motinystės ir tėvystės. Tačiau Projekte vienareikšmiškai nurodoma, kad „Valstybė saugo ir globoja santuoką, šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Todėl visiškai akivaizdu, kad Projekte valstybė įpareigota globoti santuoką, nėra atribojama nuo pareigos globoti šeimą.
Akcentuodama santuokos instituto svarbą, valstybė tik pabrėžia, kad santuoka sukuriami šeimos teisiniai santykiai yra labai svarbūs valstybei, nes santuokos tikslas yra vyro ir moters teisinės ir moralinės pareigos vienas kitam dėl vaikų, kurių mažas gimstamumas iš esmės ir lemia kritišką Lietuvos demografinę situaciją. Taigi santuoka yra teisinis institutas ir jo atžvilgiu valstybė negali būti neutrali, nes žmonių teisiniai santykiai yra valstybės ir visuomenės pamatas. Todėl valstybė turi remti santuoką ir iš jos kylančią šeimą. Neginčytina ir tai, kad valstybė privalo skatinti vaikų gimimą – tik tokiu būdu ji gali realizuoti Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas kuriose išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Kita vertus visuomenėje būtų nesuprantamas pasipriešinimas stiprinti valstybės pagrindus, nes tik juos stiprindama visuomenė gali užtikrinti Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą (KT 2011-09-28 nutarimas). 5.
LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento teiginys, neva pripažindama santuokos instituto svarbą, valstybė gali nepripažinti „kartu gyvenančių ir bendrą ūkį vedančių sugyventinių, kurių vienas turi vaiką, ar tais atvejais, kai vaiką imasi globoti sutuoktiniai, vienišas asmuo, seneliai, tetos, dėdės ar kiti artimieji giminaičiai ir pan.“ Taip nesąmoningai yra supriešinami santuokos ir šeimos institutai, skatinama visuomenėje „bendrą ūkį vedančių sugyventinių, vienišų asmenų, senelių ar kitų artimųjų giminaičių“ priešprieša su santuokos pagrindu atsiradusiomis šeimomis, kas yra absoliučiai neleistina ir netoleruotina mūsų visuomenėje. LŽTKC nuomone, Projektu nors ir pavėluotai, tačiau siekiama bent pradėti spręsti opiausią mūsų visuomenės demografijos problemą – iš esmės lietuvių tautos išlikimo klausimą, todėl valstybė privalo ryžtingai įvardinti svarbiausius prioritetus, kurie leistų išvesti visuomenę iš susidariusios šiandieninės kritinės situacijos. Tokie prioritetai yra įvardinti minėtame Projekte. Atsižvelgti. 2. Pilietė Aušra Arminaitė, 2014-07-04 Gerbiami Seimo, Komiteto ir Komisijos, nariai, prašau priimti sprendimą, teigiamą, dėl Konstitucijos 38 straipsnio šeimos sąvokos pataisos, teiktos 107 Seimo narių, Nr. XIIP-1217, kad Seimas galėtų dar šią sesiją priimti šią pataisą. Atsižvelgti. 3. Lietuvos Tėvų forumas, 2014-04-16 Būdami tvirtai įsitikinę, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, o šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, pritariame siekiui stiprinti valstybės paramą šeimai, vyro ir moters santuokai. Lietuvos Respublikos Seimo narius, kuriems svarbi valstybės ateitis ir Tautos išlikimo klausimas, kviečiame balsuoti už 2013-11-15 pateiktą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-1217, kuriuo siūloma šeimą kildinti iš santuokos, tėvystės ir motinystės. Atsižvelgti. 4.
Lietuvos nevyriausybinių organizacijų koalicija, 2014-06-05 2014 m. birželio 4 d. LR Seime įvykusios konferencijos „Šeimos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose“ dalyviai svarstė 106 LR Seimo narių iniciatyvą papildyti ir pakeisti LR Konstitucijos 38 str. nuostatą, kur skelbiama, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Šeima sukuriama sudarius santuoką. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės. Valstybė saugo ir globoja santuoką, šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“ Minėtoje konferencijoje dalyvavo ir Lietuvos intelektualų bei Nepriklausomų Lietuvos nevyriausybinių organizacijų koalicijos atstovai (toliau – Atstovai), kuriems įgaliojimus suteikė 2014 m. gegužės 22 d. LR Seime įvykęs nacionalinis forumas „Šeima ir vaikai ateities Lietuvoje“. Atstovai pritarė 2014 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pareikštai pozicijai, kad sprendžiant klausimą dėl Konstitucijos 38 str. papildymo ir pakeitimo poreikio būtina atsižvelgti į specialistų argumentus, kuriuos jie turės galimybę pateikti birželio 4 d. konferencijoje. Todėl Atstovai siekia atkreipti LR Vyriausybės dėmesį į konferencijos metu išryškėjusias teorines ir praktines nuostatas, kurios tampa reikšmingos pritariant Konstitucijos 38 str. papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui:
galiojančio Konstitucijos 38 str. turinio ir jo interpretacijos 2011 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (KT) nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimo NR.
X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“ KT nutarime pateikta kitokia santuokos samprata, nei ji yra įtvirtinta LR Konstitucijos tekste. 2. KT nutarime pateikta susiaurinta santuokos samprata, priskiriant santuokos bruožus šeimos institutui. Tai trukdo apibrėžti santuokos ir šeimos institutų adekvatų santykį bei eliminuoja aiškius kriterijus, kas yra laikytina šeima (nesant kriterijų šeima gali pasiskelbti bet kokia žmonių grupė). 3. Konferencijoje nebuvo įtikinamai argumentuota, kodėl konstitucinį šeimos santykių reglamentavimą būtina padaryti priklausomą nuo savaiminių socialinių pokyčių ir palikti suverenui kompetenciją teisiškai registruoti tai, kas įvyko faktiškai. Tačiau jos metu buvo pateikti svarūs argumentai, kodėl valstybė privalo turėti aiškią šeimos ir santuokos sampratą ir ją įgyvendinti konstituciniu lygmeniu. 4. Konferencijos dalyviai nepateikė įtikinamų argumentų, kad svarstomas Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo ir papildymo projektas ydingas Lietuvos teisinei sistemai ir demokratijos plėtrai visuomenėje. Konstatuota tik tai, jog pakeitus ir papildžius Konstitucijos 38 str. kaip siūloma įstatymo projekte (Nr. XIIP-1217), tektų keisti ir papildyti tam tikrus įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus. Atstovų nuomone, nurodytos nuostatos dar kartą patvirtina, jog siekiant panaikinti neatitiktį tarp Konstitucijos 38 straipsnio teksto ir Konstitucinio Teismo nutarimo teksto, tikslinga pritarti Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo ir papildymo projektui. Atstovai mano, kad ši nuostata gali būti nepriimtina kai kuriems minėtos konferencijos dalyviams, nes dėl laiko trūkumo konferencijos metu šalys neturėjo galimybės plačiai išdėstyti savo argumentus bei kontrargumentus.
Jeigu LR Vyriausybei ir LR Seimui visuomenės ir specialistų nuomonė dėl Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo ir papildymo tebėra nepakankami aiški, o argumentai nėra pakankamai išgryninti, siūlytume surengti šia tema „apskritojo stalo“ diskusiją, kurios metu visi suinteresuotieji specialistai įgytų galimybę išdėstyti ir pagrįsti savo nuomones ir kurioje būtų rastas visuomenės daugumą tenkinantis atsakymas. Atsižvelgti. 5. Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, 2014-03-20 Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, vienijanti per tris dešimtis Lietuvos šeimų ir tėvų organizacijų, pritaria Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38-ojo straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1217 (toliau – Projektas), dėl šių priežasčių:
kyla iš prigimtinio vaiko poreikio turėti vienas kitam įsipareigojusius tėtį ir mamą. O santuoką teisiškai prilyginus kitoms bendro sugyvenimo formoms, būtų nuvertintas teisei itin svarbus priesaikos bei įsipareigojimo institutas. Tad santuoką sudariusiųjų teisinis sulyginimas su kitom sugyvenimo formom, būtų ne kas kita, kaip sutuoktinių teisinė diskriminacija, nes prisiėmus daugiau pareigų, jiems dera ir daugiau teisių; tačiau šiuo atveju įsipareigojusiųjų teisės būtų tokios pačios kaip ir neįsipareigojusiųjų. Sulyginus sutuoktinių ir sugyventinių teisinį statusą, valstybėje tik daugėtų nepilietiškų piliečių
Todėl šeimos santykiams suteikdama išskirtinį teisinį pripažinimą bei apsaugą, valstybė pagrįstai ir teisėtai prioritetą teikia vyro ir moters laisvu sutarimu sudaromai santuokai. Konstitucinis santuokos institutas užtikrintų, kad kraujo ar giminystės ryšiais nesusiję asmenys gali sukurti šeimos santykius tik tuomet, jei jie sukuria prigimtinę šeimos struktūrą, t. y. vyro ir moters sąjungą. 3. Daugelio mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad vaikai, ugdomi dviejų susituokusių tėvų, geriau mokosi, turi mažiau emocinių ir elgesio problemų, rečiau vartoja narkotikus bei nusikalsta. JAV tyrėjai (J. Willson ir kt.), teigia, jog tikimybė, kad JAV gyvenantys nesantuokiniai vaikai nebaigs mokyklos ar bus įkalinti yra dukart didesnė palyginti su vaikais, kurie buvo auklėjami susituokusių tėvų. Tad, jeigu įrodyta, kad geriausiai ir saugiausiai vaikai jaučiasi ir vystosi pilnoje, stabilioje, santuokinėje šeimoje, būtina, kad valstybė skatintų kurti tokią terpę, kuri būtų pati palankiausia vaiko raidai ir gerovei. 4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra pabrėžęs, kad būtent santuokinė šeima užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Tad Lietuvos valstybės istorinis išlikimas ir gyvybingumas turi būti pagrindinis ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklos tikslas. Todėl Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija pritaria tokiam Konstitucijos keitimo projektui, kuriuo siekiama pagrindinį valstybės įstatymą papildyti nuostatomis, įtvirtinančiomis vyro ir moters santuokos institutą, kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos, t.y., valstybės išskirtinai saugomą vertybę. Atsižvelgti. 6.
6Tolerantiško jaunimo asociacija,
2014-06-18 Tolerantiško jaunimo asociacija, atsižvelgdama į 2014-06-04 Seime vykusios konferencijos pranešimus, kviečia Seimo Konstitucijos komisiją ir Seimo komitetus, Lietuvos Respublikos Vyriausybę nepritarti Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui XIIP-1217 dėl šių priežasčių:
departamento ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabų, kuriose nurodoma, kad tokių Konstitucijos pataisų priėmimas nepagrįstai susiaurintų šeimos sampratą ir pažeistų 22, 31, 39 ir 146 Konstitucijos straipsniuose įtvirtintas asmenų teises;
teisių teismo ir Jungtinių Tautų praktikos, kurioje aiškiai formuluojama doktrina (išdėstyta konferencijoje prof. Vytauto Mizaro, socialinės apsaugos ir darbo viceministro Laisvūno Bartkevičiaus, vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės pranešimuose), kuri aiškiai nustato, kad šeimos gyvenimas negali būti apribotas tik teisiškai pripažįstamais santykiais. Europos žmogaus teisių teismas vadovaujasi socialiniais, emociniais ir biologiniais veiksniais, o ne teisinės išraiškos forma nustatydamas šeimos santykių turinį[⁹]. Šią doktriną atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis ir Lietuvos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos“;
straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto XIIP-1217 prieštaravimo Vyriausybės programos 149 punktui, kuriame teigiama „Laikysime šeimos gyvenimą asmens privataus gyvenimo dalimi, todėl valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti, o sureguliuoti šeimos santykius taip, kad neatsižvelgiant į pasirinktą gyvenimo modelį būtų vienodai užtikrinta bendrai gyvenančių asmenų tarpusavio atsakomybė, tinkamas pareigų vykdymas, jų turtinių interesų apsauga ir, kai šie asmenys turi vaikų, jų vaikų gerovė ir teisių gynimas.“.
Priėmus šį projektą taptų neįmanoma vykdyti 2012-12-13 Seimo nutarimu XIIP-51 priimtos Vyriausybės programos 149 punkto;
kontrolierės Editos Žiobienės konferencijoje pateiktos informacijos, kad priėmus Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektą XIIP-1217 11.000 globėjų auginamų vaikų taptų traktuojami kaip neturintys šeimos, kas pažeistų Lietuvos ratifikuotos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad „Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas būtų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių dėl vaiko tėvų, teisių globėjų ar kitų šeimos narių statuso, veiklos, pažiūrų ar įsitikinimų“, 3 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad valstybė imdamasi vaiką liečiančių veiksmų turi teikti prioritetą vaiko interesams (šiuo atveju globojamų vaikų interesui būti traktuojamiems kaip šeimai), 16 straipsnį, numatantį draudimą kištis į vaiko šeimyninį gyvenimą ir pažeistų vaiko interesus bei vaiko teisę į šeimą;
prieštaravimo Konstitucijos 6 straipsniui, kuris nurodo, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Priėmus siūlomą įstatymo projektą būtų pažeistas Konstitucijos 5 straipsnis, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kuris reiškia, jog valstybė privalo užtikrinti realiai egzistuojančių šeimos formų apsaugą (kaip tai suformuluota Konstitucinio Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo doktrinoje), ir Konstitucijos 22 straipsnis, kuris saugo, kad niekas nepatirtų savavališko kišimosi į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kas apima ir draudimą valstybės institucijoms reikalauti sudaryti santuoką ar turėti vaikų šeimos statusui įgyti. Minėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, vykdydamas savo konstitucinius įgaliojimus ir teisės aktais reguliuodamas šeimos santykius, inter alia formuluodamas šeimos sąvoką, privalo paisyti Konstitucijos ir iš jos kylančių reikalavimų, inter alia lygiateisiškumo, žmogaus orumo, privataus gyvenimo gerbimo;
komisijos pirmininkės Rimantės Šalaševičiūtės pranešime nurodytų reikalavimų Konstitucijos keitimui, konkrečiai jog Konstitucijos keitimas turi būti būtinas ir Seimo narių Vytauto Matulevičiaus, Juliaus Sabatausko, vaiko teisių kontrolierės Editos Žiobienės pateiktų argumentus, jog poreikio keisti Konstitucijos 38 straipsnį nėra;
Atsižvelgiant į Vyskupų konferencijos atstovo ir kitų konferencijos dalyvių pastabas dėl būtinybės reglamentuoti šeimos santykių atsiradimo pradžią raginame Konstitucijos komisiją savo išvadose rekomenduoti Vyriausybei pateikti Seimui Partnerystės įstatymą ir apsvarstyti poreikį kodifikuoti šiuo metu Lietuvos teisės aktuose įtvirtintų šeimyninio ir bendro gyvenimo kartu apsaugos teisinį reguliavimą.
Prašome pakviesti Tolerantiško jaunimo asociacijos atstovus į Konstitucijos komisijos ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžius, kuriuose bus svarstomas Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektas XIIP-1217. Atsižvelgti. 7. Lietuvos žmogaus teisių centras, 2014-03-18 Lietuvos žmogaus teisių centras, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos komisijos 2014 m. vasario 17 d. raštu Nr. S-2014-1364, susipažinęs su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektu Nr. XIIP-1217 (toliau – Projektas, Įstatymo projektas), teikia nuomonę dėl užregistruoto Projekto. LR Seimo narių įregistruotas Įstatymo projekte, keičiantis LR Konstitucijos 38 str. nuostatas ir įtraukiamos naujos nuostatos: “Šeima sukuriama laisvu vyro ir moters sutarimu sudarius santuoką”, “Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės.” Santuoka – vienas iš galimų šeimos kūrimo modelių. Tiesioginis santuokos paminėjimas Konstitucijos 38 str. 3 d. santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu" pabrėžia šio instituto išimtinę vietą ir svarbą mūsų visuomenėje, tačiau neįtvirtina santuokos kaip vienintelio instituto, įgalinančio sukurti šeimą.
Konstitucija gina ir saugo ir kitokias nei santuokos pagrindu sudarytas šeimas, inter alia sudarytas partnerystės pagrindu. LR Konstitucija įsakmiai nurodo, kad santuoka gali būti sudaryta tik tarp vyro ir moters, tačiau kito galimo šeimos modelio, inter alia partnerystės, Konstitucija neuždraudžia sudaryti ir tarp tos pačios lyties asmenų. Tai patvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, vienintelė institucija, kurios LR Konstitucijos nuostatų išaiškinimas yra privalomas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – Konvencija). Europos žmogaus teisių teismas, interpretuodamas Konvencijos nuostatas, pabrėžė, kad “šeimos gyvenimas” įtvirtinamas Konvencijos 8 str. galioja ne tik šeimos, sudarytoms santuokos pagrindu, ir gali apimti kitus de facto santykius” (byla X, Y, and Z Jungtinę Karalystę). “Konvencija de facto šeimoms suteikia vienodą apsaugą kaip ir šeimoms sukurtoms formaliais būdais” (byla Schalk ir Kopf pries Austriją). Europos žmogaus teisių teismas savo bylose šeimos gyvenimu pripažįsta santykius tarp vaikų ir senelių (byla Marckx prieš Belgiją), tarp brolių ir seserų, nepriklausomai nuo jų amžiaus (bylos Olsson prieš Švediją; tarp suaugusiųjų brolių ir seserų – Boughanemi pries Prancūziją), tarp tetos ar dėdės ir jo/jos sūnėno ar dukterėčios (byla Boyle pries Jungtinę Karalystę), tarp tėvų ir vaikų, gimusių antruose santykiuose, ar kai vaikai gimsta dėl nesantuokinių santykių ar romano, ypatingai, kai vaikų tėvystė pripažįstama ir tarp šalių egzistuoja asmeniniai ryšiai (byla X prieš Šveicariją), tarp įtėvių/globėjų ir vaikų (byla Jolie ir Lebrun prieš Belgiją).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.
Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.” Dėl 38 str. 4 d. įtraukto žodžio “Valstybė globoja <...> santuoką...” Dabar galiojančioje 38 str. 2 d. įtvirtinta: “Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.”, o 38 str. 3 d. įtvirtinama, kad “Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.”. Vadinasi, kaip ir minėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, LR Konstitucija pabrėžia šio instituto (santuokos) išimtinę vietą ir svarbą mūsų visuomenėje, jai suteikiama išskirtinė reikšmė išskiriant iš kitų šeimos sudarymo modelių. Remiantis tuo, Lietuvos žmogaus teisių centro nuomone, LR Konstitucija “saugo ir globoja” santuoką kaip vieną iš šeimos sudarymo modelių.
Iš Konstitucijos 38 straipsnio
nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja ne tik valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir valstybės pareigą įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.). Šeimos samprata turi būti grindžiama santykių turiniu – tarpusavio atsakomybe, supratimu, pagarba, o santykių išraiškos forma esminės reikšmės neturi. Valstybės pareiga yra taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvius, kaip santuokos neįregistravusius bendrai gyvenančius vyrą ir moterį, jų vaikus ar įvaikius, vieną iš tėvų, auginančių vaiką ar įvaikį. Remiantis Įstatymo projekto nuostatomis, neaišku, kaip būtų traktuojamos šeimos, bendrai de facto partnerystėje gyvenantys asmenys (kol kas teisės aktų nepripažįstama partnerystės forma), bendrai gyvenantys asmenys, iš kurių vienas turi vaiką, kuo būtų laikomi seneliai, tetos, dėdės, globotiniai ar globėjai. Projekto aiškinamojo rašto 5 dalyje teigiama “Neigiamos įstatymo projekto priėmimo pasekmės nenumatomos.”. Tačiau Įstatymo projekto rengėjai neįvertino, kokias pasekmes sukeltų asmenims tai, kad LR Konstitucijai nelaikant jų šeima, jie gali netekti kitų LR Konstitucijos ir įstatymų garantuojamų teisių. Pvz. kyla klausimų, ar tokiu atveju ne santuokoje gyvenantiems asmenims galiotų LR 22 str.
4 d. įtvirtinta nuostata:
“Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų
savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.”? Panaši nuostata įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 str. Neaišku, ar pakeitus LR Konstitucijos 38 str. Nuostatas, kaip išdėstyta Įstatymo projekte, reikėtų išstoti iš Europos Tarybos, nes nuostatos neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatų ir Europos žmogaus teisių teismo išaiškinimų, kurie taip pat yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis. Mūsų nuomone, remiantis tuo, kad dabartinė LR Konstitucijos redakcija leidžia pasiekti tikslų, kurie įvardinti aiškinamajame rašte: “Įstatymo projekto tikslas – Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti, kad šeimos institutas yra kildinamas iš santuokos, kuri suprantama kaip laisvas vyro ir moters susitarimas.” Kadangi LR Konstitucija jau įtvirtina santuoką, kaip vieną iš šeimos sudarymo formų ir aiškiai nustato, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, reikėtų palikti 1992 m. referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. redakciją: “Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.” Atsižvelgti. 8.
8Lygių galimybių plėtros centras,
2014-03-17 Lygių galimybių plėtros centras siūlo nepritarti LR Konstitucijos 38 straipsnio papildymams ir pakeitimams, nes šeimos sampratos tapatinimas su santuokos sąvoka sukuria prielaidas faktiškai egzistuojančių šeimų, bet nepatenkančių į šį siaurą apibrėžimą, diskriminacijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos Koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nurodoma, kad šiuo metu galiojančiuose įstatymuose, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtina šeimos sąvokų teisinį reguliavimą, šeimos ir su ja susijusių santykių teisiniam reguliavimui buvo (ir yra) būdinga tai, kad šeima suprantama plačiau nei vien santuokos pagrindu sudaryta šeima. Šeimos politikos Strategijoje (2004 m. spalio 28 d.) pažymima, kad „vykstant permainoms visuomenėje, šeima – pamatinis socialinis institutas irgi patiria pokyčių, kurie akivaizdūs visose gyvenimo srityse. Kad šių dienų šeima nestabili, rodo dažnos skyrybos, alternatyvių šeimyninio gyvenimo formų plitimas, nepilnų šeimų gausėjimas, prasta partnerių tarpusavio santykių kokybė, pasitaikantis smurtas ir prievarta prieš partnerį ir vaikus, šeimos narių teritorinio mobilumo didėjimas“. Nurodoma, kad „pagrindinis strateginis tikslas šeimos gerovės srityje – skatinti savarankiškos ir gyvybingos šeimos, pagrįstos narių savitarpio globa ir atsakomybe, užtikrinančios kartų kaitą, įsigalėjimą ir kurti teisines, socialines, ekonomines sąlygas, stiprinančias šeimas ir užtikrinančias visavertį jų funkcionavimą“ Konstitucinė šeimos samprata neturėtų būti kildinama tik iš santuokos instituto.
Santuoka yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, tačiau kitu pagrindu sudarytos šeimos, grindžiamos bendru gyvenimu, pastoviu emociniu prieraišumu, tarpusavio supratimu, atsakomybe, pagarba, bendru vaikų auklėjimu ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, taip pat turi būti pripažintos. Konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės turi turėti santykių turinys, o ne šeimos išraiškos forma. Valstybė įstatymais ir kitais teisės aktais turėtų nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų žmonių teisę į privatų gyvenimą, sudarytų prielaidas šeimai tinkamai funkcionuoti, stiprintų šeimos santykius, gintų šeimos narių teises ir teisėtus interesus, ir taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaromos prielaidos diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių žmonių ir jų vaikų (įvaikių)). Todėl Konstitucijoje neturėtų būti dirbtinai siaurinama šeimos samprata. Šeimos sampratos tapatinimas su santuokos sąvoka sukuria prielaidas faktiškai egzistuojančių šeimų, bet nepatenkančių į Projekte siūlomą siaurą apibrėžimą, diskriminacijai. Atsižvelgti. 9. Lietuvos gėjų lyga, 2014-12-03 Raštas pateiktas dėl keleto įstatymų projektų, tame tarpe ir dėl projekto XIIP-1217.
Šiame rašte Lietuvos gėjų lyga prašo „Seimo valdančiosios koalicijos politinės tarybos priimti nutarimą neįtraukti (išbraukti) iš Seimo sesijos darbų programos (darbotvarkės) minėtų ¡statymų projektus, kurie prieštarauja Vyriausybės programai, nediskriminavimo principui, įtvirtintam LR lygių galimybių įstatyme ir kituose įstatymuose, bei tarptautiniams Lietuvos Respublikos įsipareigojimams, taip pat šių įstatymo projektų neįtraukti į Seimo darbotvarkes ateityje“. Atsižvelgti. 10. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 2016-04-14 Pareiškiame, kad pasisakome už šeimos, kaip prigimtinės, pirminės bendruomenės politikos koncepciją ir nesutinkame, kad Lietuvos Respublikoje būtų sukurtos teisinės prielaidos tos pačios lyties asmenų santuokoms. Mūsų manymu, visų pirma tai prieštarautų Lietuvos Respublikos krikščioniškos pilietinės raidos orientacijai, patvirtintai 1990 metų birželio 14 dieną tuometinio valstybės vadovo Vytauto Landsbergio ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus pasirašytu aktu. Vadovaudamiesi krikščioniškomis vertybėmis, pritariame Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1217, pagal kurį šeima būtų siejama su santuoka, sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Nors tarp Lietuvos Respublikos Konstitucijos
nutarimo dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties LR Konstitucijai yra tekstų neatitikimų, atkreipiame dėmesį, kad šiame nutarime aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžiami šeimos santykių pagrindiniai dalyviai
Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio tęstinumą. Ši pataisa padėtų išvengti laisvo šio straipsnio nuostatų interpretavimo.
Aiškus vyro ir moters santuokos, kaip konstitucinės vertybės, įtvirtintos LR Konstitucijoje, apibrėžimas užkirstų kelią teisinėms prielaidoms sieti LR Civilinio Kodekso nuostatas dėl partnerystės instituto ir su tos pačios lyties asmenų partneryste bei pagaliau ją įteisinti. Atsižvelgti. 11. Žmogaus teisių stebėjimo institutas, 2016-04-13 Žmogaus teisių stebėjimo institutas teikia pastabas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XII-1217. Projektu norima papildyti Konstitucijos 38 straipsnį nuostatomis
„Šeima sukuriama sudarius santuoką“ bei „Šeima taip pat kyla iš motinystės ir
tėvystės“, ir numatyti, jog valstybė saugo ir globoja santuoką. Tokiu būdu projekto iniciatoriai siekia susiaurinti Konstitucijoje įtvirtintą šeimos sampratą, numatant, jog šeima kuriama tik santuokos pagrindu, arba gali kilti tik iš motinystės ir tėvystės. Raginame projektui Nr. XII-1217 nepritarti. Siūlymas susiaurinti konstitucinę šeimos sampratą yra nepagrįstas, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d. įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui ir Europos žmogaus teisių konvencijos 8 str. įtvirtintai teisei į privataus gyvenimo gerbimą. Dėl šeimos sampratos Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu konstatavo, jog konstitucinė šeimos samprata „negali būti kildinama tik iš santuokos instituto“.
Ji yra platesnė ir yra grindžiama „šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.“ Remiantis Konstitucinio teismo išaiškinimu, šeima laikomi ir nesusituokę bendrai gyvenantys asmenys, jų vaikai, vienas iš tėvų, auginančių vaiką, ir kt., kai šių santykių turinys yra šeiminio pobūdžio, t.y. yra grįstas tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu ir kt. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) byloje Marckx prieš Belgiją (1979, pareiškimo Nr. 6833/74) taip pat yra konstatavęs, kad
„šeimos gyvenimas neapsiriboja tik santuoka grįstomis šeimomis ir gali apimti
kitus de facto šeiminius santykius“. Sprendžiant, ar santykiai atitinka „šeimos gyvenimo“ sampratą, svarbūs gali būti tokie veiksniai kaip gyvenimas kartu, santykių trukmė, tarpusavio įsipareigojimų prisiėmimas susilaukiant vaikų ar kitais būdais. EŽTT įvairiose bylose yra pasisakęs, kad šeiminiais santykiais taip pat laikomi: a) santykiai tarp vaikų ir jų senelių; b) brolių ir seserų, nepaisant jų amžiaus; c) dėdės ar tetos ir jo/jos sūnėno ar dukterėčios; d) tėvų ir vaikų, gimusių antruose santykiuose ar nesantuokiniuose santykiuose, ypač jeigu vaiko tėvystė pripažinta ir tarp šalių susiklostę artimi asmeniniai ryšiai; e) įtėvių/globėjų ir vaikų (Marckx prieš Belgiją, 1979, pareiškimo Nr. 6833/74; Olsson prieš Švediją, 1988, pareiškimo Nr. 10465/83; Boughanemi prieš Prancūziją, 1996, pareiškimo Nr. 22070/93; Boyle prieš Jungtinę Karalystę, 1988, pareiškimų Nr. 9659/82; 9658/82; X prieš Šveicariją, 1978, pareiškimo Nr. 8257/78; Jolie ir Lebrun prieš Belgiją, 1986, pareiškimo Nr.
11418/85). Dėl lygiateisiškumo principo Konstitucinis teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kyla valstybės pareiga ne tik nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, bet ir taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių. Tačiau projektu Nr. XII-1217 būtent ir siekiama diskriminuoti, t.y. palikti be jiems priklausančios Konstitucijos 38 str. apsaugos, tuos šeimos santykių dalyvius, kurie yra nesusituokę arba neturi vaikų, taip pat vienus vaiką auginančius tėvus, ir kitas šeimas, kurios nepatenka į projektu siūlomą siaurą šeimos sampratą. Konstitucijos 29 str. numato, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucinis teismas 2011 m. gruodžio
principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Remiantis Konstitucinio teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. išaiškinimu, Konstitucijos 38 str. nedaro esminės skirties tarp šeimų pagal jų santykių išraiškos formą ar pasirinktą šeiminių santykių modelį – kur kas svarbesnis yra šių santykių turinys. Tačiau projektu siekiama nustatyti konstitucinę apsaugą tik tam tikrai šeiminių santykių išraiškos formai arba modeliui, t.y. santuoka arba tėvyste ir motinyste grįstiems šeiminiams santykiams, ir šiuo pagrindu įtvirtinti skirtingą šeimų traktavimą.
Projekto iniciatoriai aiškinamajame rašte tinkamai nepaaiškina, kodėl toks nevienodas šeimų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas – rašte tėra išdėstyti deklaratyvūs teiginiai, jame nėra jokių patikimais duomenimis ir jų analize grįstų argumentų. Taigi Konstitucinis teismas ir EŽTT, atsižvelgdami į visuomenėje vyraujančią šeiminių santykių įvairovę, yra išaiškinę, kad šeimos samprata negali būti traktuojama siauriai, tik santuokos ar tėvystės ir motinystės pagrindu. Dėl komiteto išvadų Atsižvelgiant į projekto Nr. XII-1217 nepagrįstumą ir diskriminacinį jo pobūdį, siūlome Teisės ir teisėtvarkos komitetui Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui Nr. XII-1217 n e p r i t a r t i. Atsižvelgti. 12. Moterų nevyriausybinių organizacijų tinklas „Regina“, 2016-03-31 (Marijampolės apskrities moters veiklos centras, Moterų informacijos centras, Naujos kartos moterų iniciatyvos, Visuomeninė organizacija „Branda“, ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija) Nepritariame Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui, nes: · jis įtvirtina santuoką kaip vienintelį institutą, kuris apibrėžia šeimą, nors tai neatitinka Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos; · prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimams, kuriuose santuoka traktuojama kaip vienas, bet ne vienintelis, šeimos sudarymo modelis. Siūlome palikti 1992 m. referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. redakciją: “Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.” Jeigu vyktų įstatymo projekto nr. XIIP-1217 svarstymas, prašome į jį pakviesti moterų nevyriausybinių organizacijų tinklo „ReGina“ atstovus. Atsižvelgti. 13. Laisvos visuomenės institutas, 2016-04-05 (VšĮ “Laisvos visuomenės institutas”, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, VšĮ “Šeimos institutas”, Lietuvos šeimos centras, NVO vaikams konfederacija, Ateitininkų federacija, Santuokos ir šeimos studijų centras, VDU, Vakarų Lietuvos tėvų forumas, Jaunimo sambūris „Pro Patria“, Korporacija „Iustitia“, Lietuvos tėvų forumas, Pasaulio gydytojų federacijos "Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija, VšĮ “Biomedicinos etikos ir teisės institutas”) Norime išreikšti susirūpinimą dėl to, kad Lietuvos visuomenei svarbaus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP- 1217 (toliau - Projektas) svarstymas Seime užsitęsė nepateisinamai ilgai ir trunka jau daugiau nei dvejus metus. 2014 m. gruodžio 9 d. Seimo daugumos sprendimu buvo atsisakyta Konstitucijos komisijos kaip papildomo komiteto, kadangi ji nepateikė savo išvadų dėl šio įstatymo projekto, kad pagrindinis - Teisės ir teisėtvarkos komitetas galėtų įstatymo projektą svarstyti komiteto posėdyje“ (2014-12-09 Nr. SPP-209). Praėjus metams nuo šio sprendimo priėmimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (toliau - TTK) 2015 m. lapkričio - gruodžio mėnesiais organizavo klausymus dėl Projekto. Klausymų metu TTK pirmininkas Julius Sabatauskas nurodė, kad planuoja baigti Projekto svarstymą TTK 2016 m. kovo mėnesį.
Tačiau iki balandžio mėnesio neįvyko nei vienas TTK posėdis, kuriame būtų svarstomas Projektas. 2014 m. kovo 19 d. Seime buvo surengta konferencija „Šeimos samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose“, kurioje dalyvavo TTK atstovai. Vyko kiti renginiai, kuriuose buvo detaliai aptarti įvairūs Projekto aspektai ir pasikeista skirtingomis nuomonėmis. TTK organizuotų klausymų metu taip pat buvo išsakyti organizacijų ir institucijų argumentai dėl Projekto. Taigi informacijos TTK narių nuomonei apie Projektą susidaryti tikrai pakako. Manome, kad neįtraukdamas Projekto svarstymo į TTK darbotvarkę, TTK pirmininkas Julius Sabatauskas sąmoningai vilkina sprendimo priėmimą, o tai trukdo savo poziciją išreikšti likusiems Seimo nariams, kurie negali dėl Projekto balsuoti plenariniame posėdyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis skelbia, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Primename, kad Projektas buvo pateiktas įvertinant tai, jog šiuo metu galiojančiame Konstitucijos 38 straipsnyje šeimos sąvokos turinys nėra tiesiogiai atskleistas, o Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pripažino neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį bei nurodė, kad toks šeimos modelis neabejotinai turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Taigi Projektas, kuriame šeimos samprata susiejama su santuoka bei motinyste ir tėvyste, yra fundamentalios svarbos, todėl Seimo komitetų darbotvarkėse prioritetas negali būti teikiamas kitiems teisės aktų projektams. Prašome Jūsų imtis visų reikalingų priemonių, kad Projekto svarstymas nebūtų toliau vilkinamas ir tautos atstovai plenarinio posėdžio metu galėtų balsuoti dėl Projekto bei išspręsti Lietuvos gyventojams svarbų klausimą.
Pateikiame Projekto vilkinimo klausimu suorganizuotos akcijos-peticijos tekstą, kuriam jau pritarė virš 3600 asmenų (1 lapas), ir peticiją pasirašiusių asmenų sąrašą (92 lapai). Taip pat prašome priimti žemiau išvardintų organizacijų atstovus, kurie norėtų Jums asmeniškai pristatyti argumentus dėl Konstitucijos 38 straipsnio keitimo bei visuomenės susirūpinimą dėl svarstymo vilkinimo. Atsižvelgti. 14. VŠĮ Įvairovės ir edukacijos namai, 2016-04-06 LR Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektu siūloma Konstitucijos 38 straipsnį išdėstyti tokia redakcija:
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Šeima sukuriama sudarius santuoką. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės. Valstybė saugo ir globoja santuoką, šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šiam Konstitucijos pakeitimo ir papildymo įstatymui negalima pritarti dėl tokių priežasčių:
Pirma - dabartinėje Lietuvos Respublikos teisėje įtvirtina šeimos samprata yra grindžiama asmenų tarpasmeniniais ir/ar socialiniais ryšiais. Galiojančios teisės normos suteikia galimybę formalizuoti šeimos santykius (pvz. santuoka, globa, įvaikinimas), tačiau kartu neatima teisių iš asmenų, kurie nepasinaudoja santykių formalizavimu (pvz. faktinis gyvenimas kartu, faktinė globa ar pan.).
Remiantis tokia šeimos samprata yra konstruojamas visas šiuo metu galiojantis bei šeimos narius liečiantis teisinis reguliavimas. Tuo tarpu siūlomi Konstitucijos pakeitimai: a) šeimą siūlo apibrėžti visiškai priešingai iki šiol galiojusiai šeimos sampratai – per juridinį formalizuotą šeimos ryšį – santuokos sudarymą, b) ženkliai siaurina šeimos sampratą šeimą traktuodama tik kaip susituokusius asmenis, turinčius vaikų, c) visiškai neatsako kaip bus užtikrinamos tų asmenų teisės, kurie pagal dabartinį teisinį reguliavimą laikomi šeima, tačiau pagal pasiūlytas Konstitucijos pataisas neatitiktų šeimos apibrėžimo. Tokios Konstitucijos pataisos užuot užtikrinančios kuo platesnę asmenų teisių apsaugą – sukurtų prielaidas nepagrįstam asmenų diskriminavimui. Antra - tiek mokslinėje literatūroje, tiek Konstitucinio Teismo praktikoje, tiek ir teismų praktikoje yra nurodoma, kad įvairiuose įstatymuose, reguliuojančiuose visuomeninius santykius, kuriuose subjektas yra inter alia šeima, pateikiamos skirtingos šeimos sąvokos. Kaip jau ir minėta, siūlomos Konstitucijos pataisos susiaurina šeimos sąvoką. Su pateiktomis Konstitucijos pataisomis nėra pateikiama kituose teisės aktų nuostatose įtvirtina šeimos sąvokų analizė, taip pat visiškai nevertinamos neigiamos teisinės, socialinės, ekonominės ir kitos pasekmės, kurias sukeltų konstitucinės šeimos sampratos esminis pakeitimas bei nėra siūloma kaip tokių pasekmių išvengti ar jas sušvelnti. Tokia projekto rengėjų pozicija rodo, kad projekto rengėjai patys aiškiai nesupranta kokiais principais remiantis šeimos samprata yra įtvirtinta Lietuvos teisiniame reguliavime ir kaip šios sampratos įtvirintimas yra taikomas praktiškai.
Trečia – Konsitucijos pataisų projektas nėra įvertintas tarptautinio teisinio reguliavimo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) plėtojamos praktikos ir Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų aspektu. Europos žmogaus teisių teismas yra nurodęs, kad šeimos gyvenimas įtvirtinamas Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 8 str. galioja ne tik šeimos, sudarytoms santuokos pagrindu, ir gali apimti kitus de facto santykius, de facto šeimoms suteikia vienodą apsaugą kaip ir šeimoms sukurtoms formaliais būdais. Siūlomos Konstitucijos pataisos yra nesuderinamos su šiomis nuostatomis ir jas paneigia. Ketvirta - Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad tiek, kiek nutarimu Nr. X‑1569 patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 5.8 punkte yra nustatyta, kad Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į Konstitucijos keitimo projekte nurodytas formuluotes galima daryti prielaidą, kad projekto rengėjai, užuot siekdami pakeisti ydingą ir Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, bando pakeisti Konstitucijos nuostatas, šiuos pakeitimus grįsdami prielaidomis, nesuderinamomis su teisinės valstybės principu. Toks Konstitucijos keitimo projektas iškreipia konstitucinio teisinio reguliavimo esmę ir gali destabilizuoti bei sumenkinti konstitucinį reguliavimą. Išvados
įtvirtina principines teisinio reguliavimo nuostatas, kurios yra plėtojamos ir įgyvendinamos nacionaliniuose teisės aktuose, taip pat teismų praktikoje (jurisprudencijoje).
Todėl Konstitucijos normos negali būti siauros, neišbaigtos, sukuriančios asmenų diskriminaciją ar nepagrįstą teisių disproporciją;
siūlomu teisiniu reguliavimu iš esmės siekiama vieno pagrindinio tikslo – suteikti privilegijas santuokos pagrindu sudarytai šeimai, santuokos sudarymo faktą (juridinį veiksmą) paverčiant šeimos sukūrimo ir egzistavimo pagrindu. Toks šeimos supratimas yra visiškai priešingas dabar egzistuojančiai šeimos sampratai, kuri šeimą apibrėžia per asmenų tarpusavio ryšius, o ne vien tik šių ryšių juridinį įforminimą;
šeimos sampratos pakeitimas Konstitucijoje, gali sukelti nepagrįstą asmenų ar tam tikrų asmenų grupių diskriminaciją, jų teisių apimties sumažėjimą, taip pat destabilizuoti nacionalinę teisinę sistemą, kurioje nėra unifikuotos šeimos sąvokos;
rengėjai visiškai nevertina galimų neigiamų projekto padarinių; Toks pagrindinio Lietuvos teisės akto Konstitucijos pakeitimo projektas yra ydingas tiek įstatymų leidybos, tiek ir iš tokių pataisų galinčių kilti socialinių neigiamų padarinių požiūriu. Užuot užtikrinęs didesnę visų visuomenės narių teisių apsaugą, siūlomas teisinis reguliavimas - priešingai - sudaro prielaidas nepateisinamam visuomenės narių diskriminavimui, teisiniam neapibrėžtumui ir netikrumui. Atsižvelgti. 15. Ateitininkų federacija, 2016-06-16 Ateitininkų federacija, kaip seniausia Lietuvos nevyriausybinė organizacija, savo veikloje puoselėjanti krikščioniškas vertybes, reiškia susirūpinimą dėl to, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1217 (toliau – Projektas) svarstymas Seime užsitęsė nepateisinamai ilgai, kas kompromituoja patį parlamentinį legislatyvinį procesą.
Todėl prašome Komitetą imtis visų reikalingų priemonių, kad Projektas būtų kuo greičiau ir sklandžiau apsvarstytas, laikantis Seimo Statuto procedūrų. Tuo pačiu reiškiame pritarimą šiam Projektui, kuris įtvirtina esminius prigimtinius šeimos pagrindus – laisvą vyro ir moters susitarimą sukurti šeimos teisinius santykius (per santuoką) ir iš motinystės bei tėvystės kylantį prigimtinį šeimos ryšį. Abu šie pagrindai (santuoka ir motinystė bei tėvystė) sudaro pačią šeimos sampratos esmę bei atitinka biologinę ir psichologinę žmogaus prigimtį. Šeimos samprata neturėtų būti atskirta nei nuo santuokos metu duodamo viešo įsipareigojimo, nei nuo su žmogaus prigimtimi glaudžiai susijusio vyro ir moters lyčių papildomumo. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad siūlomas Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimas pateikia ne šeimos apibrėžimą, bet nurodo esminius pagrindus, kuriais remiantis kartu gyvenantys asmenys pagrįstai gali būti laikomi šeima. Remiantis šiais pagrindais tiek vaikų neturintys sutuoktiniai, tiek vieniši vaikus auginantys tėvai ar net artimi kartu gyvenantys giminaičiais gali būti laikomi šeima. Esame įsitikinę, jog Projekte numatytos su šeimos institutu susijusios nuostatos nėra diskriminuojančios, nes niekaip neriboja asmenų teisės sudaryti santuoką, kaip viešą įsipareigojimą kurti šeimą. Todėl prašome Komitetą inicijuoti šio Projekto svarstymo ir priėmimo procedūras. Atsižvelgti. 16. Viešoji įstaiga „Šeimos institutas“, 2016-06-16 Džiaugiamės, kad Socialinių reikalų ir darbo komitetas (toliau – SRDK) 2016 m. birželio 14 d. vykusiame Seimo plenariniame posėdyje buvo paskirtas kaip kitas komitetas Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1217 (toliau – Projektas) svarstyti.
Buvęs pagrindinis Projektui svarstyti Teisės ir teisėtvarkos komitetas (toliau – TTK) savo išvadoje rėmėsi Lietuvos teisės instituto kartu su Vilniaus universitetu atliktu tyrimu1, nustačiusiu, kad šiuo metu Lietuvos įstatymuose egzistuoja apie 30 skirtingų šeimos ar šeimos narių apibrėžimų. TTK išvadoje išreiškė susirūpinimą, kad „pritarus projektui turėtų būti iš esmės keičiami daugelis teisės aktų“, nes šeimos arba šeimos narių sąvoka vartojama beveik 200 įstatymų. Deja, TTK neįvertino mokslininkų išvadų, kuriomis parodomas susiklosčiusios situacijos ydingumas: „Pirma, įstatymuose pateikiamos skirtingo ar net neaiškaus turinio šeimos bei šeimos narių sąvokos. Antra, šiuo metu įstatymuose vartojamos šeimos bei šeimos narių sąvokos pagal savo turinį nėra suderintos nei reguliuojant vienarūšius santykius, nei susistemintos pagal vartojimo tikslus.“ TTK išreikštas susirūpinimas dėl teisės aktų pakeitimų, kaip galinčių sukelti papildomų problemų, o ne esamas išspręsti, yra nepagrįstas. Tai patvirtina jau atlikti darbai. 2009 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje buvo diskutuota dėl Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims ir Socialinių paslaugų įstatymų, t.y. dėl dviejų pagrindinių įstatymų, reguliuojančių socialinę paramą, tobulinimo. Šiuose įstatymuose buvo apibrėžtos šeimos, socialinės rizikos šeimos, vaikus globojančios šeimos sąvokos, naudojamas apibūdinimas natūrali šeimos aplinka ir pan. Analizuojant šių įstatymų tikslus paaiškėjo, kad pagrindinis kriterijus socialinei paramai gauti nėra šeiminė padėtis ir jos gavėjus siekti apibrėžti kaip šeimą nėra pagrindo. Minimi įstatymai numato paramą visiems gyventojams, kurie atitinka tam tikrus kriterijus – yra nepasiturintys, patekę į socialinę riziką ar pan.
Todėl Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas Seimo ir Prezidentės pritarimu nuo 2011 m. buvo pervadintas taip, kad atitiktų esmę – Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas. Šeimos ir socialinės rizikos šeimos sąvokų jame nebeliko. Nepaisant to, socialinės paramos sistema nepakito ir paramą toliau gauna visi, kuriems jos reikia, tame tarpe ir šeimos. Tikėtina, kad ir daugelyje kitų įstatymų galimi panašūs pokyčiai, kurių dėka labiau išryškėtų teisinio reguliavimo paskirtis. Manome, kad SRDK svarbus mokslininkų pastebėjimas, jog „atlikus vienarūšių darbo bei socialinės saugos santykius reguliuojančių įstatymų analizę matyti, kad nors yra keli atvejai, kai reguliuojant vienarūšius santykius pateikiami suderinti šeimos apibrėžimai, tačiau vienos bendros sistemos nėra.“ Be to, mokslininkai atkreipė dėmesį, kad „skirtinguose įstatymuose nurodomos skirtingos asmenų kategorijos bei skirtingi kvalifikuojantys požymiai ir nė vieno įstatymuose pateikto šeimos sąvokos apibrėžimo negalima išskirti kaip dominuojančio“. Pasak mokslininkų, ši situacija su 30 skirtingų šeimos apibrėžimų susiformavo netikslingai ir tai tik paliudija, kad iki šiol neturime tikslingos, nuoseklios ir ilgalaikės šeimos politikos. Todėl svarstant Projektą kviečiame atsižvelgti į iki šiol neįvertintas tyrimą atlikusių mokslininkų išvadas. Atkreipiame dėmesį, kad Projekto svarstymas Seime užsitęsė ir trunka jau daugiau nei dvejus su puse metų. Apgailestaudami įžvelgiame, kad kai kurie SRDK nariai vengia prisiimti atsakomybę ir aiškiai išreikšti savo, kaip tautos atstovų, poziciją dėl Projekto ir taip trukdo savo poziciją išreikšti likusiems Seimo nariams, kurie negali dėl Projekto balsuoti Seimo posėdyje.
Raginame
Projektą svarstyti artimiausiame posėdyje ir pateikti išvadą Seimo nariams, kad pastarieji galėtų Projektą svarstyti Seimo posėdžių salėje. Siūlome pritarti Projektui ir teisinėje sistemoje aiškiai nustatyti du šeimos atsiradimo pagrindus: 1) santuoką; 2) motinystę ir tėvystę. Atsižvelgti. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija, 2014-03-06, 2014-02-21 Atsakydami į Jūsų 2014 m. vasario 17 d. raštą Nr. S-2014-1352, informuojame, kad Teisingumo ministerijos pozicija dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1217 buvo iš esmės išreikšta teikiant pastabas ir pasiūlymus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1217“ projektui. Nepritarti. Žr. argumentus dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktų pastabų. 2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2014-03-24 Atsakydami į Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos komisijos raštą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto informuojame, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projektą „Dėl Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XIIP- 1217“.
XIIP- 1217“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekte pateikti argumentai išreiškia ministerijos nuomonę dėl šio projekto bei jo įgyvendinimo galimybių:
projektą Konstitucijoje iš esmės būtų įtvirtinti tik du pagrindai, kuriems esant asmenų junginys būtų pripažįstamas ir saugomas valstybės kaip šeima, t.y. šeima, sukurta sudarius santuoką, ir šeima, kylanti iš motinystės ir tėvystės. Atsižvelgiant į skirtingas šių šeimos atsiradimo būdų formuluotes, nėra aišku, kaip praktikoje, keičiant galiojančius ar priimant naujus įstatymus ir įgyvendinamuosius teisės aktus, būtų traktuojamas šis skirtumas. 2. Dėl Įstatymo projektu siūlomo reguliavimo, kartu gyvenantys asmenys, neužregistravę santuokos ir neturintys vaikų, gali patirti diskriminaciją, nes nebegalėtų naudotis įvairių Konstitucijos straipsnių (ir kitų teisės aktų) garantuojama apsauga, pavyzdžiui, netektų Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies garantuojamos apsaugos nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeiminį gyvenimą, galėtų būti verčiami duoti parodymus prieš sugyventinius (Konstitucijos 31 straipsnio nuostata draudžia versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius), nebūtų, remiantis Konstitucijos 146 straipsniu, globojami ar aprūpinami, jei sugyventinis žūtų ar mirtų eidamas karo tarnybą, ir pan. Priėmus siūlomą Įstatymo projektą Konstitucija gintų tik santuokos pagrindu sudarytą šeimą ir šeimą, kylančią iš motinystės ir tėvystės. 3. Pabrėžtinas Konstitucijos vieningumas, kuris, kaip teigia Konstitucinis Teismas, reiškia, kad tiek Konstitucijos preambulė, tiek jos skirsniai bei straipsniai sudaro prasmingą Konstitucijos visumą. Konstitucijos, kaip vientiso ir tiesiogiai taikomo akto, prasmės reikšmingumas yra išskirtinis tada, kai vertinamos konstitucinės nuostatos dėl žmogaus teisių ir laisvių.
Konkrečios konstitucinės nuostatos turinio daugeliu atvejų negalima aiškinti atsieto nuo kitų Konstitucijos nuostatų ir tai ypač svarbu tais atvejais, kai kalbama apie Konstitucijos skirsnius „Žmogus ir valstybė“, „Visuomenė ir valstybė“,
„Tautos ūkis ir darbas“ bei kitus, kuriuose yra įtvirtintos konstitucinių
žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo garantijos ir teisinės priemonės (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (inter alia ir pirmiausia su ypatinga, aukščiausia teisine Konstitucijos galia) konstitucinį teisinį reguliavimą skiria nuo žemesnės galios teisės aktais nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo. Konstitucijos stabilumas –
„didžiulė teisinė vertybė“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d.
nutarimas). Konstitucija neturi būti keičiama, jeigu tai nėra teisiškai būtina. Kita vertus, Konstitucijos stabilumas nepaneigia galimybės daryti jos pataisas, kai tai yra objektyviai būtina. Paminėtina, kad Konstitucijoje yra nustatyta sunkesnė, sudėtingesnė, palyginti su konstituciniais ir paprastaisiais įstatymais, Konstitucijos pataisų darymo tvarka. 4. Konstitucinė šeimos samprata neturėtų būti keičiama nepaisant tarptautinių Lietuvos valstybės įsipareigojimų, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.
Europos Žmogaus Teisių Teismas
pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nenustato susitariančioms valstybėms konkretaus būdo, kaip užtikrinti veiksmingą bet kurios Konvencijos nuostatos įgyvendinimą šalies teisėje, tačiau kartu nurodė, kad Konvencijos normos turi būti realiai įgyvendinamos, o šių teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas tuo, kad valstybės įstatymai numato ką kita. Kaip nurodyta Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija yra aktuali aiškinant Lietuvos teisę kaip teisės aiškinimo šaltinis, o analizuodamas šeimos sampratą Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad šeimos samprata neapsiriboja tradicinės šeimos, kuriamos santuokos pagrindu, sąvoka, o šeimos gyvenimo samprata neapsiriboja tėvų (susituokusių arba nesusituokusių) santykiais su vaikais. Kartu pastebėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją nėra pateiktas išsamus kriterijų, pagal kuriuos galima apibrėžti šeimą, sąrašas, todėl Įstatymo projektu juos nustačius Konstitucijoje, galėtų kilti Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos atitikties klausimas. 5. Nepritarti Įstatymo projektui dėl priežasčių, išdėstytų Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2013 m. lapkričio 19 d. išvadoje Nr. XIIP-1217 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto“ ir Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos 2013 m. gruodžio 20 d. išvadoje Nr. XIIP-1217 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1217“. Nepritarti.
Nepritarti. Tam, kad kartu gyvenantys asmenys, neužregistravę santuokos ir neturintys vaikų teisine prasme pagrįstai galėtų būti laikomi šeima, turi būti jų pačių laisvas susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius (santuoka), apie kurį turi būti informuojama valstybė teisės aktų nustatyta tvarka. 3. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2014-09-12 Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vykdydama Ministro Pirmininko pavedimą, įformintą Vyriausybės kanclerio 2014 m. gegužės 30 d. rezoliucija Nr. 27- 1980, teikia informaciją dėl Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1217“. Informuojame, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugpjūčio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 784 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1217“, kuriuo siūloma nepritarti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1217. Nepritarti. Žr. aukščiau išdėstytus argumentus. 4. Lietuvos teisės institutas, 2014-03-18 Lietuvos Respublikos Konstitucijos
Pirma, 2012-2013 metais Lietuvos teisės institute kartu su Vilniaus universitetu buvo atliekamas tyrimas, kurio vienas uždavinių buvo įvertinti, kaip šeima apibrėžiama teisinėje sistemoje ir kaip šį apibrėžimą būtų galima tobulinti. Atlikus šią analizę, pateikti pasiūlymai rinktis ne vieną universalų šeimos apibrėžimą (iš esmės kaip siūloma Projektu), o šeimą apibrėžti pagal konkretaus reguliavimo tikslus[¹⁰].
Tokia išvada padaryta įvertinus, kad įstatymais nustatomi įvairūs teisiniai ribojimai, suteikiamos teisės ar galimybės, kuriuose esminę reikšmę turi vieno ar kito pobūdžio faktinių šeimos santykių egzistavimas. Kitaip tariant, pagal egzistuojančią teisinę sistemą tikslingiau konkrečiais atvejais tiksliai apibrėžti asmenis, kuriems skirtas reguliavimas, o ne vartoti vieną „šeimos“ apibrėžimą, kurį kiekvieno įstatymo atveju reikėtų pildyti ar numatyti išimtis. Šiuo metu Lietuvos Respublikos įstatymuose egzistuoja apie 30 skirtingų šeimos apibrėžimų. Atlikus šeimos apibrėžimo bei šeimos ir šeimos narių sąvokų vartojimo įstatymuose analizę[¹¹] matyti, kad šeimos apibrėžimai taikomi skirtinguose kontekstuose, ir vienaip šeima yra apibrėžiama reguliuojant pvz. išlaikymo klausimus, visiškai kitaip šeimos nariai įvardijami reguliuojant šeimos narių tarpusavio santykius, dar kitaip – nustatant priėmimo į darbą ar pareigas ribojimus, finansinių sandorių ribojimus, baudžiamojo proceso taisykles ir pan. Nepaisant to, kad šiuo metu reguliuojant vienarūšius santykius šeimos apibrėžimai įstatymuose yra nevienodi, arba, apskritai, nurodomi tik „šeimos nariai“ nepateikiant jų apibrėžimo, atlikus funkcinę šeimos santykių teisinio reguliavimo analizę pateikti siūlymai šeimos ir šeimos narių apibrėžimus įstatymuose peržiūrėti ir patikslinti pagal jų vartojimo įstatymuose tikslus.
T.y., siūloma reguliuojant vienarūšius santykius vartoti vienodus šeimos apibrėžimus pagal reikiamą apibrėžti asmenų grupę (pvz., nustatant ribojimus priimti šeimos narius į pareigas, vienodas šeimos narių apibrėžimas turėtų būti nustatytas tiek Lietuvos Respublikos darbo kodekse, tiek Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, tiek Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, tiek Lietuvos Respublikos saugumo departamento statute ir t.t.). Taigi, siūlome neatsisakyti šiuo metu egzistuojančios praktikos, kai įstatymuose šeimos apibrėžimai, pagal reguliavimo poreikį, konstruojami įtraukiant įvairias pagal tam tikrus požymius priskirtinų asmenų grupes. Šie požymiai apima: santuoką arba alternatyvią dviejų asmenų sąjungą, giminystę, svainystę, bei papildomus požymius, tokius, kaip išlaikymo faktas[¹²], bendro gyvenimo požymis[¹³], teismo sprendimas pripažinti šeimos nariu[¹⁴] ir t.t. Įtvirtinus siaurą šeimos apibrėžimą (kaip siūloma Projektu – siejamą tik su santuokos sudarymu ir giminystės ryšiais) iš teisinio reguliavimo srities būtų eliminuotos iki šiol šeimos nariais laikomiems asmenims numatytos pareigos, kurių tinkamas vykdymas svarbus tiek valstybei, tiek visuomenei. Pavyzdžiui, atsisakius šeimos nariais laikyti kartu gyvenančius asmenis, nesiejamus santuoka, pastariesiems negalios interesų konflikto reguliavimo taisyklės, pagal kurias į pavaldumu susijusias pareigas valstybės įstaigose, įmonėse ir kituose ūkio subjektuose, finansuojamuose iš nacionalinio biudžeto, negalima priimti šeimos narius.
Taip pat tai aktualu ir kitais atvejais, kai šeimos nariams sukuriamos ne teisės, o pareigos (akcijų perleidimo ribojimai, baudžiamojo proceso taisyklės ir pan.). Žinoma, galima numatyti, kad tokiais atvejais įstatymų nuostatos taikomos ne tik šeimos nariams, bet ir kitiems asmenims, tačiau tokiu atveju kyla klausimas, kam apskritai reikalingas siauras ir nelankstus šeimos apibrėžimas, kurį vartojant įstatymuose kone visais atvejais reikės papildyti ar daryti išimtis? Taip pat svarbu ir tai, kad šeimos apibrėžimas Konstitucijoje neabejotinai implikuoja teisinio šeimos santykių reguliavimo gaires. Šeimos santykių pripažinimą ne tik santuoką sudariusiems asmenims ne kartą yra deklaravęs Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT). Apibendrinant EŽTT praktiką, Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis teisę į šeimos gyvenimo pagarbą užtikrina įvairioms šeimoms: santuokinėms šeimoms, šeimos gyvenimą gyvenančioms nesusituokusioms šeimoms, vieno tėvo šeimoms ar abiejų tėvų ir vaikų, nesvarbu, vaikai gimę tėvams susituokus ar ne, šeimoms, bevaikėms šeimoms, tos pačios lyties asmenų šeimoms, šeimoms tarp artimųjų giminaičių (pvz., brolių ir seserų).[¹⁵] Ypač pabrėžtina, kad šeimos sąvoka neapsiriboja tik susituokusiais asmenimis ir santuokoje gimusiais vaikais, ir teisės į šeimos gyvenimo pagarbą apsauga suteikiama tiek santuoką sudariusių, tiek ir nesusituokusių asmenų bei jų vaikų tarpusavio santykiams[¹⁶]. Taip pat atkreiptinas dėmesys į siūlomų pakeitimų formuluočių netikslumą: jei šeima sukuriama sudarius santuoką, neaišku, ar santuokos nutraukimo faktas turi įtakos „šeimos“ (nebe)egzistavimui?
Tiek socialine, tiek EŽTT formuojamos praktikos prasme, jei asmenys nebegyvena kartu, neveda bendro ūkio ir nepalaiko emocinių ir kitų šeiminiais pripažįstamų santykių, jų nesieja giminystės ryšiai, tuomet jie šeima nebelaikomi. Tačiau pagal siūlomą Projekto formuluotę išeitų, kad sudarius santuoką šeimos santykiai atsiranda ir tęsiasi nepaisant to, ar santuoka vėliau nutraukiama, ar ne. Nepritarti. Žr. argumentus dėl analogiškų pastabų. 5. Mykolo Romerio teisės fakultetas 2014-03-19 Lietuvos valstybė visais savo istorijos tarpsniais saugojo šeimą, rūpinosi ja, o svarbiausius šeimos santykius nustatydavo teisės aktais. Formuodama ir įgyvendindama šeimos politiką bei siekdama optimalaus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ (38 str. 1 d.), įgyvendinimo, valstybė ir toliau plėtoja ir tobulina teisinę bei socialinę bazę, užtikrinančią šeimos integralumui palankią aplinką ir geriausias sąlygas realizuoti šeimos funkcijas, svarbias tiek kiekvienam asmeniui, tiek ir visuomenei. Atsižvelgiant į socialinių, ekonominių ir politinių permainų dinamiką, šeimos teisės unifikavimo bei harmonizavimo procesus, užsienio valstybėse vykstančią šeimos kūrimo formų transformaciją, neretai sudarančią prielaidas šeimos deinstitucionalizacijai, tikėtina, kad nacionalinis įstatymų leidėjas siekia surasti pusiausvyrą tarp stabilumo ir lankstumo, kartu bandant adaptuoti teisinį reguliavimą prie kintančių gyvenimo sąlygų bei aplinkybių. Konstitucijos 38 str., kuriame įtvirtinamas šeimos vertybinis įvertinimas, ilgą laiką nekėlė abejonių ir nebuvo viešų skirtingų šio straipsnio nuostatų interpretacijų.
Diskusiją Konstitucijos normų supratime sukėlė Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo (2008 m.), kuriame priskaičiuotos 7 šeimos rūšys (darni šeima, daugiavaikė (gausi), išplėstinė, krizę išgyvenanti, nepilna, socialinės rizikos, ir Šeima, sukurta santuokos pagrindu, t.y., pateikta tarytum apibendrinta šeimos samprata, tačiau ji neapėmė visų minėtų šeimų, o nustatė, kad šeima yra sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), jeigu yra galimybė būti nepilnai ir išplėstinei šeimai. Anksčiau išvardyti punktai (šeimos), akivaizdžiai žymėjo tik kintančias aplinkybes. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK), įsigaliojusio
statusą – tėvas, motina, našlys, artimieji giminaičiai – seneliai, broliai, seserys ir pan. Taigi, nekvestionuojamai šeima būna ir išlieka nesant tam tikrų jos subjektų, t.y. vaikų, senelių, tėvo ir pan. Po Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo pagrįstai buvo keliami klausimai, kokią iš tikrųjų šeimą saugo ir globoja Valstybė, t.y. nuo kokio momento (arba kokių juridinių faktų pagrindu) prasideda šeimos kaip instituto apsauga, kokia teikiamos apsaugos kokybė ir apimtis, ar nėra tam tikrų šeimos modelių diskriminacijos ir kt. 2011 m. rugsėjo 28 d. dėl Šeimos koncepcijos nuostatų formuluotės atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai buvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, kuris aptariant Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą (toliau – Projektas) yra neabejotinai teisiškai reikšmingas, kaip formuojantis konstitucinę doktriną šeimos politikos ir šeimos instituto klausimu.
Teisės doktrinoje santuokos ir šeimos institutų ryšys yra vertinamas dvejopai: jų organinio ryšio neigimas arba šių institutų tapatumo teigimas. Moksliškai apibrėžiant šeimą, išryškėja du momentai: 1) faktologinis, kada apibrėžimas fiksuoja empiriškai stebimą žmonių pasiskirstymą grupėmis, t.y. šeima suprantama kaip grupė asmenų, susijusių giminystės ryšiais, kartu gyvenančių ir turinčių bendrą biudžetą; 2) loginis, kada apibrėžime stengiamasi išaiškinti šeimos esmę kaip specifinį socialinį fenomeną, turintį visumą pastovių pasikartojančių požymių, ir šeima suprantama kaip grupė, kurios branduolys yra santuokinė sąjunga. Pastarasis momentas išreiškia esminį šeimos ryšį su santuoka. Civilinis kodeksas pateikia santuokos sampratą (3.27 str.), kurios nebuvo iki 2001 m. galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse. Analizuojant santuokos kaip šeimos teisės instituto aspektus nurodomas jos tikslas – sukurti šeimą, kuris gali būti atskleidžiamas per jos funkcijas. Akivaizdu, kad santuoka ne tik pradeda šeimą, bet kartu ir kuria šeimos santykius. Šeimos ir santuokos savitarpio ryšys grindžiamas tuo, kad „sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą.“ (CK 3.28 str.) Nesant tikslo sukurti šeimos teisinius santykius, tokia santuoka gali būti pripažinta negaliojančia (fiktyvi santuoka CK 3.39 str.). Be to, sudarę santuoką asmenys įgyja tam tikrą teisinį statusą, t.y. sukuriamos naujos teisės ir pareigos (vienoda civilinė atsakomybė, lojalumas, pagarba, moralinė, materialinė parama vienas kitam bei vaikams ir kt.).
Minėtos konstitucinės justicijos byloje (2011 m.) pažymima, „kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą.“ Taigi Konstitucinis Teismas neabejotinai įvardijo santuoką kaip nekvestionuojamą, tradiciškai prioritetinį šeimos teisinių santykių kūrimo modelį. Bet kartu LR Konstitucinis Teismas nurodo, kad „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto<...>“, t.y., kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, turėtų būti saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, „inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.“ Europos žmogaus teismas, praktikoje taikydamas EŽTK 8 straipsnį, nedaro skirties tarp „santuokinės“ ir
„nesantuokinės“ šeimos. Daug dažniau negu organinio ryšio tarp santuokos ir
šeimos neigimas, teorijoje sutinkamas šių institutų sutapatinimas. Atsiranda santykio problema, kurią sprendžiant nustatomas jų skirtumas: kad santuoka yra socialinis reiškinys, o šeima yra socialinė organizacija, t.y. sudėtingesnė santykių sistema negu santuoka.
Teigtina, kad šeimos samprata yra daug platesnė už santuokos sampratą, nes santuokos santykiai neaprėpia šeimos santykių įvairovės. Manytina, kad žmogaus teisės pirmiausia įgyvendinamos per šeimą ne skaidant ją į atskirus narius, bet stiprinat jų tarpusavio atsakomybę. Vyro ir moters santuokos ar kitu pagrindu sukurta šeima net tapusi nepilna geriau apsaugo šeimos narių teises ir rengia visaverčiam asmeniniam bei socialiniam gyvenimui, negu bet kokia valstybės įsteigta ir remiama institucija. Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Projekto iniciatoriai siūlo įrašyti LR Konstitucijos 38 straipsnyje naują 2 dalį „Šeima sukuriama sudarius santuoką.“ Taip pat Projekte siūloma 38 straipsnio 4 dalyje įrašyti savarankišką nuostatą: „Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės“. Taip sukuriama neaiški konkurencija tarp dviejų šeimos sukūrimo modelių. Siekiant išvengti neapibrėžtumo ir teisės normų kolizijos, „šeimos“ definiciją racionaliau pateikti vienoje dalyje (normoje). Kita vertus, svarstytina, ar Projekte realiai pateikiama definicija, ar tik „šeimos atsiradimo modeliai“. Dar daugiau: mėginimas pateikti tikslią ir išbaigtą „šeimos“ sampratą gali būti netikslus ir sukelti realių (nepageidautinų) pasekmių asmens teisėms bei laisvėms, t.y. diskriminuoti vyrą ir moterį gyvenančius ne santuokoje (kurie dar nesusilaukė vaikų).
Taikant teisę prie kintančių šeimos santykių kūrimo formų, suvokiamos valstybės ir politikų pastangos išryškinti santuokos instituto reikšmingumą bei jo stiprinimą, santuokos, kaip nekvestionuojamo šeiminių santykių teisinio kūrimo pagrindo, kokybiškumą subjektams ir visuomenei, bet siūlytina ieškoti pozityvaus skatinimo priemonių ir vengti galimo neigiamo diskriminavimo. Galiojanti LR Konstitucijos 38 str. 2 d. nuostata „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“ apima du aspektus: a) neleidžia sudaryti santuokos tarp tos pačios lyties atstovų (ši nuostata atitinka Lietuvos valstybės požiūrį ir dorovinius bei demografinius interesus); b) pabrėžia laisvą vyro ir moters pasirinkimą, draudžiant neleistiną „valstybės spaudimą/prievartą“ sudaryti santuoką. Tokia prievarta būtų neadekvati LR Konstitucijos 6 str., 29 str. ir 38 str. 2 d. kontekste. Teisės doktrinoje ir praktikoje sutinkamos dvi sąvokos: „šeima de jure“ ir „šeima de facto arba faktinė šeima“. Sprendžiant civilinius teisinius santykius ir nagrinėjant atitinkamas bylas yra leidžiamas ir priimtinas įrodinėjimas, kad vyras su moterimi vedė faktinį šeimos gyvenimą, kūrė bendrą gyvenimą (buitį). Ir iš to galimai atsirado bendras turtas (bendra dalinė nuosavybė), kuris gali būti padalijamas tarp tokių asmenų, nutraukus „faktinės šeimos“ ryšius. Šiuo atveju vyro ir moters (ne)turinčių vaikų), gyvenančių be santuokos, santykiai yra sprendžiami ne tik šeimos santykius reguliuojančiomis, bet ir kitų teisės aktų normomis (pvz., CK 4 knyga – atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, CK 6 knyga – prievolių teisės instituto - jungtinės veiklos nuostatomis ir kt.).
Santuokos pagrindu sukurtos šeimos atveju turtas padalijamas (šalių sutarimu ar teismo sprendimu) išsituokiant taikant CK 3 knygos nuostatas. Skirtingai (arba priešingai) negu viešojoje teisėje, civilinėje teisėje analogijos taikymas yra leidžiamas, bet ne visada pageidautinas. Beje, faktinės šeimos įrodinėjimas palengvėja, jeigu yra bendri vaikai ir jų tėvystė yra nustatyta/patvirtinta. Šeima yra gyvas, dinamiškas procesas: ji susikuria, plečiasi, gana dažnai išyra, laikui bėgant kinta jos kompozicija, t.y. šeimą palieka suaugę vaikai, išsiskyrę šeimos nariai vėl sukuria naują šeimą, sutuoktinis miršta ir kt. Šeima socialine prasme nesutampa su šeima teisine prasme. Šeimai iširus ir pasibaigus faktiniams šeimos santykiams, teisiniai šeimos santykiai nesibaigia – net ir nutraukus santuoką išlieka tam tikros sutuoktinių pareigos vienas kitam ir vaikams. Remiantis teismų praktika derėtų pažymėti, kad vienais atvejais teismai sprendime konstatuoja, jog iširo tik santuoka, o kitais – kad iširo ir šeima. Teigtina, kad šeima negali visiškai išnykti, nes jei vaikas lieka gyventi su vienu iš tėvų, tai jiedu ir sudaro šeimą, ir tokia šeima ginama per tėvystės/motinystės prizmę. Taigi tėvystė ir motinystė tikrovėje yra įmanoma ir be santuokos. Tokią faktinę šeimą Projekto iniciatoriai pripažįsta, siūlydami nuostatą „šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės“. Projekte liktų nauja, greičiausiai sąmoningai konstruojama spraga - toms „šeimoms de facto“, kuriose nėra vaikų. Tačiau tokiu atveju kiltų pagrįstas klausimas dėl šios normos santykio su LR Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu.
Be to, LR Konstitucijos 6 str., 38 str. ir LR Konstitucinio Teismo suformuota doktrina (santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi) kelia abejonių dėl tokios „spragos“ konstitucingumo. Projekto iniciatoriai siekia išskirti valstybės apsaugą santuokai. Yra nuomonių, kad santuoka yra tarsi tai trišalis susitarimas, kuriame valstybė turi savitą (viešąjį) interesą ir dėl šios priežasties yra nustatytos teisinės taisyklės reguliuojančios santuokos sudarymą ir jos pasibaigimą, ir tik jas atitinkanti santuoka bus teisėta ir pripažįstama valstybės. Tai reiškia, kad šeimos teisėje galioja santuokos teisėtumo, jos galiojimo prezumpcija, kuri gali būti nuginčyta įrodžius, jog pažeistos įstatyme nustatytos santuokos sudarymo sąlygos. Pritardami valstybės ir visuomenės dorovės tikslams skatinti santuokas, kaip šeimos kūrimo pagrindą (modelį), abejojame ar nebus perteklinis santuokos apsaugos įtvirtinimas, įvertinus jau esamą valstybės apsaugą ir globą šeimos institutui. Juk santuokos (kaip savarankiško teisinio gėrio) be šeimos neįmanoma (ap)saugoti. Taigi, Projekte pateiktoje LR Konstitucijos 38 str. 4 d. mūsų paryškinta nuostata gali būti perteklinė „Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės. Valstybė saugo ir globoja santuoką, šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Atskiros santuokos apsaugos kol kas nenumato galiojantys LR teisės aktai, o Projekto iniciatoriai aiškinamajame rašte ir nenurodo ketinimo tokius lydimuosius teisės aktų projektus parengti ir pateikti.
Apibendrinant teigtina, kad įtvirtinimas (akcentavimas) galimai šeimos kūrimo pagrindų (juridinių faktų aspektu), kurie laikytini šeimos atsiradimo kriterijais gali būti vertintina kontraversiškai: 1) kaip pertekliniai saugikliai šeimos (teisinių) kūrimo modelių optimizavimui; 2) kaip ribojantys (diskriminuojantys) kitus šeimos kūrimo darinius/formas, kurie įtvirtinti įvairiuose teises aktuose, pvz., vyro ir moters, gyvenančių kartu be santuokos registracijos ir neturinčių vaikų, bet turinčių tikslą sukurti šeiminius santykius, sąjungą, nors pagal Civilinio kodekso nuostatas toks šeimos modelis yra įtvirtintas, tačiau tik deklaratyvus (CK 3.229-3.235 str. taip ir neįsigaliojo nuo pat CK priėmimo iki pastarojo momento). Manome, kad Projektą tikslinga tobulinti pagal aukščiau nurodytas pastabas. Nepritarti. Žr. argumentus dėl analogiškų pastabų. 6. Vytauto Didžiojo universitetas 2014-03-17 Šioje išvadoje vertinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. XIIP-1217 (toliau – Projektas) ir jo įgyvendinimo galimybes apžvelgiamas siūlomų Konstitucijos nuostatų santykis su šiuo metu galiojančiomis teisės normomis bei kokie galimi teisinio reguliavimo pokyčiai įgyvendinus siūlomus LR Konstitucijos pakeitimus. Konstitucija yra aukščiausios galios teisės aktas, reguliuojantis visuomenės teisinius santykius. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucijos, kaip teisės akto reguliavimo sritis apima tik tą visuomenės santykių sritį, kuri yra reguliuojama teisės normų. Į Konstitucijos reguliavimo sferą nepatenka visuomenės santykiai, kurie yra reguliuojami kitomis socialinėmis normomis (religinėmis, moralinėmis, etinėmis, paprotinėmis), tačiau nėra reguliuojami teisės normomis.
Todėl vertinant Projektą teisiniu požiūriu galima vertinti tik tuos Projekto aspektus, kurie gali daryti poveikį teisiniams santykiams. Kadangi Projektu siekiama keisti Konstitucijos nuostatas, susijusias su šeimos teisiniais santykiais, siekiant įvertinti Projektą ir jo įgyvendinimo galimybes svarbu atkreipti dėmesį į dabartinį šeimos teisinį reguliavimą bei kiek jį įtakotų Projekto nuostatos. Teisinės šeimos sąvokos apibrėžimo ribos Lietuvos Respublikos įstatymai nepateikia vieningo šeimos apibrėžimo. Įvairiuose teisės aktuose pateikiami skirtingi šeimos apibrėžimai. Pažymėtina, kad nors kai kurie teisės aktai apibrėžia šeimos sąvoką atitinkamo teisės akto taikymo srityje, šeimos sąvokos apibrėžimo nepateikia didžiausią reikšmę teisinei šeimos sampratai turintys teisės aktai – Konstitucija ir Civilinis kodeksas. Teisės aktuose esanti šeimos apibrėžimų įvairovė nebūtinai atspindi šeimos teisinių santykių įvairovę. Siekiant išsiaiškinti šeimos teisinės sąvokos turinį reikia atsižvelgti ne tik į šeimos teisinių santykių pobūdį, bet ir į šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindus. Nėra prasmės kalbėti apie tam tikrą socialinį darinį, kaip apie šeimą teisine prasme, jei tą socialinį darinį sudarančių teisės subjektų nesieja šeimos teisiniai santykiai. Kitaip tariant, teisine prasme šeima neegzistuoja ten, kur nėra šeimos teisinių santykių. Ir priešingai, jei asmenis sieja šeimos teisiniai santykiai, tuomet teisine prasme jie yra laikytini šeima. Šeimos teisinei sampratai esminę reikšmę turi šeimos teisinių santykių atsiradimas.
Šeimos teisinių santykių sukūrimas Tam, kad atsirastų teisiniai santykiai, turi egzistuoti tokius santykius reguliuojančios teisės normos, tų santykių subjektai ir juridiniai faktai, kuriems esant taikomos atitinkamos šeimos teisinius santykius reguliuojančios teisės normos. „Juridiniai faktai
pasibaigia subjektinės teisės ar pareigos“[¹⁷]. Lietuvos teisėje šeimos teisinių santykių atsiradimas gali būti siejamas tiek su juridiniais faktais, kurie priklauso nuo subjektų valios, tiek su aplinkybėmis, kurių teisės subjektai negali valingai pakeisti ar įtakoti. Pavyzdžiui LR CK 3.7 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius“. Šiuo atveju juridinis faktas, su kurio buvimu siejamas šeimos teisinių santykių atsiradimas, kyla iš teisės subjektų (vyro ir moters) laisvos valios veiksmo. Neatsitiktinai šiuo atveju vartojama sąvoka sukurti. Kūrimas arba kūryba visuomet yra valingas veiksmas, negalintis atsirasti be subjekto valios. Santuokos atveju vyrui ir moteriai šeimos teisiniai santykiai ir iš jų kylančios pareigos nėra nustatomos kieno nors kito valia, jie šiuos santykius sukuria savo laisvu apsisprendimu. Tai, kad sudarant santuoką šeimos teisiniai santykiai ne „atsiranda“, o yra „sukuriami“ patvirtina ir LR CK 3.28 straipsnyje „Šeimos santykių sukūrimas“ įtvirtinta norma: „Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą“. Šeimos teisinių santykių atsiradimas kitais pagrindais Kita vertus Civilinis kodeksas numato nuo teisės subjektų valios nepriklausančius juridinius faktus, kuriems esant taip pat atsiranda šeimos teisiniai santykiai.
Pavyzdžiui LR CK 3.162 straipsnis nustato, kad „Vaikai turi gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas“ arba LR CK 3.205 straipsnis nustato pilnamečių vaikų pareigą „išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis“. Nors vaikų ir tėvų santykius tai pat reguliuoja šeimos teisės normos ir todėl šie santykiai taip pat laikytini šeimos teisiniais santykiais, tų santykių atsiradimas nesiejamas su valingu veiksmu ar apsisprendimu. Šie šeimos teisiniai santykiai atsiranda nepriklausomai nuo tų santykių subjektų valios. Vaikų pareigos jų tėvams kyla ne todėl, kad vaikai apsisprendė tėvų atžvilgiu prisiimti teisines pareigas, bet todėl, kad jie yra savo tėvų vaikai. Kitaip tariant šeimos santykių atsiradimo pagrindas yra juridiniai faktai nepriklausantys nuo subjektų valios ar laisvo pasirinkimo. Kalbant apie santykių atsiradimo būdą šiuo atveju nėra tinkama vartoti kūrimo sąvoka. Teisinių santykių atsiradimui apibūdinti tokiu atveju labiau tinka sąvokos, nesusijusios su valingu pasirinkimu, tokios, kaip „kyla“, „atsiranda“ ir pan. Apibendrinant šeimos teisinius santykius, kurių atsiradimas nepriklauso nuo subjektų valios, galima teigti jog esminis tokių santykių atsiradimo elementas yra artimos giminystės ryšys (Pvz. LR CK 3.237). Visais atvejais, kai šeimos teisiniai santykiai atsiranda ar kyla dėl nuo teisės subjektų valios nepriklausančių juridinių faktų jie tiesiogiai ar netiesiogiai siejasi su giminystės ryšiais. Kaip atskiras šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindas, tačiau su tėvystės, motinystės ar artimos giminystės ryšiais glaudžiai susijęs yra įvaikinimo atvejis. Viena vertus, įvaikinimo atveju, įvaikinimas, kaip juridinis faktas priklauso nuo teisės subjektų valios.
Tačiau jo pasekmėje atsiranda tokie patys šeimos teisiniai santykiai, kaip ir kylantys iš artimos giminystės ryšių. Kitaip tariant įvaikinimo atveju valia išreiškiama ne sukurti šeimos santykius, bet sukurti artimos giminystės santykius. Šeimos santykiai šiuo atveju atsiranda ne iš valingo apsisprendimo ar susitarimo juos sukurti, bet iš artimos giminystės juridinio fakto. Dėl bendrai gyvenančių asmenų nesudariusių santuokos ir nesusijusių giminystės ryšiais teisinių santykių pobūdžio LR CK 3.229 straipsnis numato partnerystės galimybę, tai yra gyvenimą bendrai neįregistravus santuokos. Šio ir susijusių straipsnių normos taikomos tais atvejais, kai vyras ir moteris įstatymų nustatyta tvarka įregistruoja partnerystę. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. , Nr. VIII-1864)
normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalios pradėjus galioti įstatymui, reglamentuojančiam partnerystės įregistravimo tvarką. Toks įstatymas dar nėra priimtas. Todėl LR CK 3.229 normos iki šiol nėra taikomos. Pažymėtina, kad LR CK 3.229 straipsnis apibrėžia Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus taikymo ribas – turtinius santykius tarp vyro ir moters. Todėl net jei įsigaliotų partnerystės registravimo tvarką reglamentuojantis įstatymas, šios registracijos, kaip juridinio fakto pasekmėje atsiradę teisiniai santykiai neapimtų visų šeimos teisinių santykių. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad LR CK 3.7 ir 3.28 straipsniai su santuoka sieja šeimos santykių sukūrimą. Tuo tarpu LR CK 3.229 partnerystę sieja su bendru gyvenimu turint tikslą sukurti šeiminius santykius. Nei įstatymų leidėjas, nei teismų praktika nėra atskleidę sąvokų šeimos santykiai ir šeiminiai santykiai turinio skirtumo.
Atsižvelgiant į tai, kad partnerystę reglamentuojančių normų taikymo apimtis yra siauresnė nei šeimos santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo apimtis, darytina išvada, kad šios sąvokos savo apimtimi taip pat skiriasi. Tuo labiau, kad bendrai gyvenančių asmenų nenoras sudaryti santuoką gali reikšti jų nenorą sukurti pilnaverčius šeimos teisinius santykius ir prisiimti iš to išplaukiančias pareigas. Atskiri teisės aktai bendrai gyvenančių asmenų teises prilygina šeimos narių teisėms arba juo laiko šeimos nariais. Pavyzdžiui LR BPK 38 straipsnis nustato, kad „Asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai“. LR CK
taip pat gali būti ir išlaikytiniai ar globotiniai. Pažymėtina, kad nors minėti įstatymai tam tikrus asmenis laiko šeimos nariais iš to neišplaukia, kad šiuos asmenis tarpusavyje sieja šeimos teisiniai santykiai. Pavyzdžiui LR BPK 38 straipsnis buvusius sutuoktinius laiko asmens šeimos nariais nors jų nebesieja šeimos teisiniai santykiai arba LR CK 6.588 straipsnyje nuomininko šeimos nariais laikomi išlaikytiniai, nors jų ir nuomininko gali nesieti jokie šeimos teisiniai santykiai. Šios ir panašios teisės normos išplečiančios šeimos narių ratą įtraukiant ir kitus asmenis, dažniausiai bendro gyvenimo pagrindu, pačios savaime nėra šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindas.
Todėl šios teisės normos traktuotinos ne kaip kuriančios šeimos teisinius santykius, bet kaip priliginančios tam tikrų asmenų grupių teises šeimos narių teisėms tam tikro konkretaus teisės akto taikymo tikslais jo teisinio reguliavimo sferos ribose. Dėl iš „faktinės santuokos“ kylančių teisinių santykių pobūdžio Lietuvos teismų praktikoje kartais minimas „faktinės santuokos“ terminas, kuriuo nusakomas bendras gyvenimas neįregistravus santuokos. Tačiau pažymėtina, kad bylose, kuriose bendrai gyvenantys asmenys traktuojami, kaip gyvenantys „faktinėje santuokoje“, jų turto atžvilgiu nėra taikomos sutuoktinių turto teisinį rėžimą reglamentuojančios teisės normos. Vietoj to teismai sugyventinių bendrą nuosavybę kildina iš jungtinę veiklą reglamentuojančių teisės normų. Todėl nors teismų praktikoje kartais vartojama „faktinės santuokos“ sąvoka,
„faktinėje santuokoje“ gyvenančių asmenų turto atžvilgiu nėra taikomos teisės
normos, kurios yra taikomos santuokoje gyvenančių asmenų turto atžvilgiu.[¹⁸]. Apibendrinant galima teigti, kad „faktinėje santuokoje“ gyvenantys asmenys, teismų praktikos požiūriu, nėra susiję šeimos teisiniais santykiais. Dėl LR Konstitucinio teismo
LR Konstitucinis teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime suformulavo doktriną, kurioje aiškinama konstitucinė šeimos samprata. Konstitucinis teismas pažymėjo, kad „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose“[¹⁹].
Pasak Konstitucinio teismo „Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, interalia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, interalia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurios yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas“[²⁰]. Konstitucinio teismo suformuotos doktrinos požiūriu „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“[²¹]. Vertinant Konstitucinio teismo suformuotą doktriną atkreiptinas dėmesys į keletą probleminių aspektų. Skirtingai nei LR CK, kuriame vienas iš svarbiausių pagrindų ir sąlygų šeimos teisiniams santykiams atsirasti yra artimos giminystės ryšiai, Konstitucinio teismo minėtame nutarime formuluojamoje konstitucinėje šeimos sampratoje apie artimą giminystę iš viso nekalbama. Konstitucinis teismas formuluodamas šeimos sampratą naudoja loginiu požiūriu netinkamą konstrukciją – idem per idem. Pasak Konstitucinio teismo „... šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, ...“[²²]. Kitaip tariant tam, kad nuspręstume, ar tam tikrus asmenis apima konstitucinė šeimos samprata, jau turime žinoti, ar jie yra šeimos nariai. Tačiau atsakyti į klausimą, ar jie yra šeimos nariai, galima tik žinant atsakymą į klausimą, kas yra šeima.
Konstitucinio teismo suformuluota doktrina teigdama, kad
„saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos“,
nenurodo, kokiais juridiniais faktais remiantis būtų galima konstatuoti šeimos teisinių santykių ir atitinkamų subjektinių teisių bei pareigų atsiradimą. Nors Konstitucinio teismo nutarimo formuluotė leidžia daryti prielaidą, kad gali būti įvairiais pagrindais (ne tik santuokos pagrindu) sudarytų šeimų (tai yra šeimos teisiniais santykiais susijusių asmenų), Konstitucinis teismas pateikia tik vieną galimą pavyzdį – vyro ir moters bendrą gyvenimą nesudarius santuokos. Aptardamas šį atvejį Konstitucinis teismas nurodė tik šeimai būdingų santykių turinį, tačiau nenurodė šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindų. Iš Konstitucinio teismo nutarimo nėra aišku, ar gali ir kokiu pagrindu tokie asmeninių santykių bruožai kaip tarpusavio atsakomybė, supratimas, emocinis prieraišumas būti pakankami juridiniai faktai šeimos teisiniams santykiams atsirasti. Ar pakanka bent vieno iš jų, ar jie turi būti vienu metu visi įskaitant savanorišką apsisprendimą
„prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės,
tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas“[²³]. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad santuoka yra ne kas kita, kaip „savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius“[²⁴], lieka neatsakytas klausimas, ar gali šeimos santykiai atsirasti tarp giminystės ryšiais nesusijusių asmenų, jei nėra aiškiai išreikšto susitarimo tokius santykius sukurti?
Taip pat jei šeimos santykių atsiradimas tarp giminystės ryšiais nesusijusių asmenų siejamas tik su tokiais subjektyviais santykių bruožais, kaip tarpusavio atsakomybė, supratimas, emocinis prieraišumas, ar tuomet neatsiranda galimybė valstybės institucijoms konstatuoti šeimos santykių atsiradimą vienašaliu bendrai gyvenančių asmenų pareiškimu, net jei kitas asmuo su tuo nesutinka. Pažymėtina, kad galiojančios teisės normos šeimos teisinių santykių atsiradimą sieja su tėvystės ir motinystės juridiniu faktu. Tačiau galiojančios teisės normos šeimos teisinių santykių atsiradimo nesieja su tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu. Kitaip tariant tai nėra juridiniai faktai. Apibendrinant galima teigti, kad LR Konstitucinio teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime suformuluotoje doktrinoje lieka daug neaiškumų kaip ją taikyti ir kaip ji siejasi su įstatymuose, pirmiausiai LR Civiliniame kodekse, įtvirtintomis normomis. Dėl siūlomų LR Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimų santykio su galiojančia teisės normų sistema ir Konstitucinio teismo doktrina LR Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektu siūloma Konstitucijos 38 straipsnį papildyti trimis nuostatomis: 1) Šeima sukuriama sudarius santuoką 2) Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės 3) Valstybė saugo ir globoja santuoką. Vertinant LR Civilinio kodekso normų požiūriu, nuostata, kad „Šeima sukuriama sudarius santuoką“ atitinka Civilinio kodekso normą, kad sudarius santuoka sukuriami šeimos santykiai[²⁵]. Teisinių šeimos santykių sukūrimas duoda teisinį pagrindą bendrai gyvenančius asmenis laikyti šeima.
Taip pat Civilinio kodekso Trečiosios knygos normas ir jų taikymą praktikoje atitinka nuostata „Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės“. Tiesa, Civilinis kodeksas šeimos santykių atsiradimą sieja ne tik su tėvyste ir motinyste, bet taip pat su artimos giminystės ryšiais. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad artima giminystė yra įmanoma tik esant tėvystei ir motinystei bei iš jų kyla, galima teigti, jog „šeimos santykiai taip pat kyla iš tėvystės ir motinystės“. Pavyzdžiui brolius ir seseris sieja bendra tėvystė ir/ar motinystė. Taip pat vaikaičių ir senelių giminystė nebūtų įmanoma be tėvystės ir motinystės. Projekte vartojamos sąvokos sukurti ir kyla iš esmės atitinka Civiliniame kodekse įtvirtintų juridinių faktų su kuriais siejamas šeimos teisinių santykių atsiradimas pobūdį. Šeimos teisiniai santykiai gali būti sukuriami tik santuokos būdu. Kol kas nėra priimtas įstatymas, reglamentuojantis partnerystės įregistravimo tvarką, tačiau net ir tokiam įstatymui įsigaliojus, partnerystės atveju nebūtų pilna apimti taikomos iš šeimos santykių kylančios teisės ir pareigos. Be to Civilinio kodekso normos partnerystės atveju numato siauresnės apimties teises ir pareigas, taip pat vartoja skirtingas sąvokas atitinkamai – šeimos ir šeiminiai santykiai[²⁶]. Tuo tarpu juridiniai faktai, nepriklausantys nuo teisės subjektų valios, su kuriais siejamas šeimos teisinių santykių atsiradimas, yra tiesiogiai ar per kitus asmenis susiję su tėvystę ir motinyste. Todėl LR Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimas ir papildymas nuostatomis „Šeima sukuriama sudarius santuoką“ ir „Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės“ nei savo turiniu, nei su šiomis nuostatomis siejamų juridinių faktų pobūdžiu iš esmės nekeičia galiojančio teisinio reguliavimo.
Kadangi Konstitucinis teismas, formuluodamas konstitucinės šeimos sampratos doktriną, aiškiai neapibrėžė su kokiais juridiniais faktais turi būti siejamas šeimos teisinių santykių atsiradimas, Projekte siūlomus LR Konstitucijos pakeitimus galima interpretuoti, kaip patikslinančius Konstitucinio teismo doktriną. Konstitucinis teismas paminėdamas kitus nei santuoka „šeimos sudarymo“ pagrindus nenurodė kokie konkrečiai tai yra pagrindai. Tuo tarpu siūlymas keisti Konstitucijos
tėvystės“ apibrėžia ir sukonkretina kitus nei santuoka šeimos santykių atsiradimo pagrindus. Manytina, jog Projekte siūlomi Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimai siauriau traktuoja šeimos santykių atsiradimo tarp giminystės ryšiais nesusijusių asmenų pagrindus nei LR Konstitucinio teismo doktrina. Tačiau, kaip jau minėta, toks siauresnis traktavimas išplaukia iš galiojančio teisinio reguliavimo, pagal kurį nėra numatyta kitų teisinių pagrindų sukurti pilnaverčius šeimos (ne šeiminius) teisinius santykius tarp giminystės ryšiais nesusijusių asmenų išskyrus santuoką. Nei Konstitucijoje, nei galiojančiuose teisės aktuose nėra normos eksplicitiškai įtvirtinančios valstybės pareigą saugoti santuoką. Nors tokia pareiga gali būti išvedama iš to, kad santuokos institutas yra įtvirtintas LR Konstitucijoje. Projekto teikėjai aiškinamajame rašte taip pat nekomentuoja šios normos tikslų, todėl ją komentuoti galima tik pasitelkiant analogiją bei Konstitucinio teismo doktriną.
Konstitucinio teismo teigimu „santuoka istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą“[²⁷]. Yra nuoseklu ir pagrįsta, kad teisinė į bendrąjį gėrį orientuota valstybė bei visuomenė stengtųsi ypatingai saugoti tai, kas turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime bei tai, kas užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Tad nors nuostatos, įpareigojančios valstybę saugoti santuoką, nėra galiojančioje teisės normų sistemoje, tokia pareiga yra suderinama su Konstitucinio teismo suformuluota doktrina. Nesant įgyvendinančių teisės aktų ar teismų išaiškinimų sunku pasakyti, kaip tokia nuostata gali būti įgyvendinama. Pasitelkiant analogiją su kitais įstatymų saugomais visuomenės gėriais, galima daryti prielaidą, kad ši nuostata gali būti aiškinama tiek kaip sukurianti valstybei pozityvias, tiek negatyvias, tiek abiejų rūšių pareigas. Pozityviosios pareigos prasme tokia nuostata būtų įgyvendinama, jei valstybė imtų įgyvendinti tam tikras socialinės politikos priemones, siekiančias padėti sudariusiems santuoką asmenims išlaikyti santykių pastovumą, spręsti jų socialines ir kitas problemas. Negatyvioji valstybės pareiga gali reikštis valstybės susilaikymu nuo veiksmų ar teisinio reguliavimo, kuris neigiamai atsilieptų sutuoktinių teisėms ir pareigoms, nepaisytų asmenų laisvos valios sudarant santuoką ar sumažintų santuokos instituto reikšmę teisinėje sistemoje sulyginant susituokusių asmenų teises ir pareigas su nesusituokusių asmenų teisėmis ir pareigomis. Tai pat negatyviąja prasme ši valstybės pareiga gali reikšti, jog valstybė saugo esminius santuokos elementus – laisvanoriškumą bei santuokos galimybę tik tarp vyro ir moters.
Išvados Projekto siūlymas papildyti Konstitucijos 38 straipsnį nuostatomis „Šeima sukuriama sudarius santuoką“ ir „Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės“ nesukeltų esminių pokyčių šeimos santykių teisiniame reguliavime, kadangi jos iš esmės atspindi LR Civilinio kodekso įtvirtintą reguliavimą. Šių nuostatų įtvirtinimas Konstitucijoje konstituciniame lygmenyje apibrėžtų šeimos teisinių santykių atsiradimo prielaidas bei pagrindus. Nors pasiūlymas esminių teisinių pokyčių nesukeltų, tačiau jo įgyvendinimas prisidėtų prie teisinio tikrumo bei stabilumo taikant šeimos santykius reguliuojančias teisės normas. Sykiu šios nuostatos sustiprintų šeimos teisinių santykių tarp giminystės ryšiais nesusijusių asmenų laisvės savo valia apsispręsti kurti ar nekurti šeimos teisinius santykius apsaugą (santuokos laisvės principas). Vienintelis pagrindas kurti pilnaverčius šeimos teisinius santykius liktų „įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius“. Kitaip tariant šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindu negalėtų būti laikomos gyvenimo aplinkybės ar konkliudentiniai veiksmai, kurių pagrindų asmenys galėtų būti laikomi susijusiais šeimos teisiniais santykiais be abiejų aiškiai išreikštos valios arba net vienam iš jų prieštaraujant. Projekte siūlomos nuostatos apribotų teisėkūros subjektų galimybes savo nuožiūra keisti šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą. Kita vertus Konstitucijos papildymas Projekte siūlomomis nuostatomis neužkerta kelio tam tikrose teisinio reguliavimo srityse (nuomos, socialinės paramos, baudžiamojo proceso ir pan.) atskirų asmenų grupių teises priliginti asmenų susijusių šeimos teisiniais santykiais teisėms taip kaip buvo iki šiol.
Pažymėtina, kad nors siūlomas LR Konstitucijos keitimas nepakeičia įstatymuose susiklosčiusių šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindų, pakeista LR Konstitucija gali būti pagrindu Konstituciniam teismui peržiūrėti savo nutarimuose suformuota Konstitucinę šeimos sampratos doktriną bei užpildyti 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime suformuluotos doktrinos spragas. Projekto siūlymas papildyti LR Konstitucijos 38 straipsnį nuostata „Valstybė saugo ir globoja santuoką“ gali valstybei sukelti tiek negatyvias, tiek pozityvias pareigas. Kokį pobūdį įgis konstitucinė valstybės pareiga saugoti ir globoti santuoką priklausys tiek nuo teisėkūros subjektų priimtų teisės aktų, tiek nuo valstybės vykdomų socialinių programų, tiek nuo to, kaip šią nuostatą aiškins teismai. Pritarti. 7. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, 2016-04-18 Siūlomo įstatymo projektu siūloma pakeisti Konstitucijos 38 straipsnį, o būtent, papildyti šį straipsnį
pakeičiant minimo straipsnio 4 dalį, nurodant, kad šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės. Įstatymo projektas vertintinas neigiamai dėl toliau nurodomų argumentų. Pagal siūlomą Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimą, kaip galima suprasti, yra siekiama, kad būtų nustatyta, jog šeimos atsiradimo teisiniai pagrindai yra santuoka, taip pat tėvystė ir motinystė.
Vadinasi, tikėtina, kad priėmus tokį įstatymą, teisinė apsauga būtų suteikiama ir galėtų būti teisės normomis sureguliuoti šeimos teisiniai santykiai tik tarp santuoką sudariusių asmenų, kaip ir yra pagal šiuo metu galiojančią teisę, ir taip pat tik tokioms šeimos, kuriose yra tėvas ir motina, turintys vaikų (kadangi antrasis šeimos atsiradimo pagrindas yra tėvystė ir motinystė). Visoms kitoms šeimoms, t. y. vieno tėvo šeimoms (kadangi pagal siūlomo įstatymo projekto formuluotę yra sąlyga tėvystė ir motinystė (ne tėvystė ar motinystė), šeimoms, nesudariusioms santuokos ir neturinčioms vaikų, nebūtų taikoma teisinė apsauga. Pagaliau priėmus siūlomą įstatymo projektą tikėtina kiltų neaiškumas, kaip turėtų būti aiškinamos konstitucinės normos, kai yra du asmenys turintys vaikų, bet jie nesudarę santuokos, nes neaišku, ar įstatymo projekte minimus du šeimos atsiradimo teisinius pagrindus – santuoką ir tėvystę bei motinystę – reikia aiškinti kaip abu būtinus ar kaip du savarankiškus pagrindus. Toks klausimas natūraliai iškils, žinant įstatymų projekto iniciatorių siekį šeimą susieti tik su santuoka ir pasisakyti tik už santuokinės šeimos teisinę apsaugą. Konkrečiai teisine prasme nepritartina siūlomam įstatymo projektui dėl tokių toliau nurodomų pagrindinių argumentų. Siūlomas įstatymo projektas galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, lygiateisiškumo principui ir pažeidžia konstitucinę teisę į privataus gyvenimo apsaugą. Lietuvių tauta, priimdama referendumu Konstituciją, be kita ko, pasisakė už atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės sukūrimą ir funkcionavimą (Konstitucijos preambulės 7 dalis).
Vienas iš pagrindinių teisinės valstybės siekių ir tikslų yra užtikrinti kiekvieno žmogaus (o ne tik daugumos) teisių ir laisvių apsaugą. Tai atspindėta Konstitucijos 18 straipsnyje, kuriame numatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus nuo gimimo turi prigimtines teises, jis neprivalo prašyti valstybės valdžios, kad jos būtų suteiktos, - atvirkščiai, valstybė turi pozityvią pareigą saugoti ir užtikrinti jų tinkamą realizavimą. O jeigu prigimtinių teisių teisinė apsauga valstybės valdžios yra neužtikrinama, kiekvienas žmogus turi teisę reikalauti, kad valstybė tokią pareigą vykdytų. Be to, Lietuvos Respublika, tapdama Europos Tarybos, o vėliau ir Europos Sąjungos nare, išreiškė siekį būti liberalia demokratija, kurioje visos prigimtinės teisės yra vienodos teisinės vertės ir kiekvieno asmens, jo nediskriminuojant jokiais pagrindais, kiekviena prigimtinė teisė yra saugoma teisinė vertybė. Teisė į šeimos gyvenimą teisinėse demokratinėse valstybėse visuotinai pripažįstama kaip viena iš žmogaus teisių į orų privatų gyvenimą (Konstitucijos 22 str.). Ši teisė laikytina universalia žmogaus teise, kuri turėtų būti užtikrinama laikantis lygiateisiškumo principo, nepaisant asmens lyties, seksualinės orientacijos ar kitokių asmens savybių. Tą valstybę įpareigoja ir kitas konstitucinis principas – lygiateisiškumo (Konstitucijos 29 str.). Be minėtos Konstitucijos normos, žmogaus privatus gyvenimas saugomas pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį („Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas“ (8 str. 1 d.)), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį, 1948 m.
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos
teisių pakto 17 straipsnį. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių teismo praktika, teisė į asmeninį ir šeimos gyvenimą yra teisė gyventi taip, kaip kiekvienas pageidauja, teisė užmegzti bei palaikyti ryšius su kitais žmonėmis, ypač emocinio gyvenimo sferoje, teisė būti apsaugotam nuo privataus gyvenimo kėlimo į viešumą bei galimybė ugdyti, realizuoti ir skatinti save kaip asmenybę[28]. Pasak Europos žmogaus teisių teismo, privataus gyvenimo gerbimas yra individo teisė užmegzti ir plėtoti santykius su kitais individais[29], tai tam tikra asmens būsena, kai asmuo pagrįstai pagal jo teisėtus lūkesčius gali tikėtis privatumo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išsakęs poziciją, kad žmogaus teisė į privatų gyvenimą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ir surinktą konfidencialią informaciją ir kt[30]. Šeimos gyvenimas yra viena iš asmens tapatumo realizavimo formų, o tai reiškia, kad šeimos gyvenimą apima teisė į privataus gyvenimo apsaugą. Jeigu pripažįstame šeimos gyvenimą kaip asmens privataus gyvenimo turinio elementą, o Lietuvos Konstitucijoje numatoma privataus gyvenimo apsauga, vadinasi, turime pripažinti ir valstybės pozityvias pareigas užtikrinti šią apsaugą. Pirmiausia valstybė turi pareigą užtikrinti tinkamą ir efektyvią minimos teisės apsaugą, numatydama tinkamą teisinį reguliavimą, įgyvendindama veiksmingą pažeidimų tyrimą bei prevencines priemones. Antra, ji turi pareigą apsaugoti asmenų privatų gyvenimą tiek nuo valdžios institucijų, tiek nuo kitų individų ar institucijų veiksmų bei nepateisinamo kišimosi į privatų šeimos gyvenimą.
Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, siūlomu įstatymo projektu pakeitus Konstitucijos 38 straipsnį ir susiaurinus šeimos teisinę apsaugą tik ties santuokinės šeimos apsauga, už teisinės apsaugos ribų liktų kiti asmenys, kurie gyvena tolygų santuokiniam šeimos gyvenimui gyvenimą, ir jų santykių turinys niekuo nesiskiria nuo santuokinės šeimos asmenų santykių. Taip neabejotinai būtų pažeista kitų asmenų, kurie gyvena nesantuokinį šeimos gyvenimą, prigimtinė teisė į šeimos gyvenimo apsaugą. O kartu toks teisinis reguliavimas neatitiktų ir teisinės valstybės principo. Pabrėžtina, kad siūlomas įstatymo projektas neatitinka dabar galiojančios Konstitucijos. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. nutarime, be kita ko vadovaudamasis ir Europos žmogaus teisių teismo praktika, konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.
Taigi, toks konstitucinės šeimos teisinės apsaugos turinys jau šiuo metu pripažįstamas, turint omenyje tai, kad Konstitucijos norma nėra tik tai, kas yra joje parašyta, bet ir Konstitucinio Teismo Konstitucijos normų išaiškinimai yra Konstitucijos sudėtinė dalis. Todėl reikia suprasti, kad jeigu būtų priimamas siūlomas įstatymo projektas, būtų susiaurinta asmenų, gyvenančių šeimos gyvenimą, teisinė apsauga, lyginant su dabar galiojančia konstitucine teisine apsauga. Toks įstatymų leidėjo žingsnis neabejotinai neatitinka teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo, kaip irgi teisinei demokratinei valstybei būdingų principų ir Konstitucijos saugomų teisinių vertybių. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius[³¹]. Siūlomas įstatymo projektas prieštarauja kitoms Konstitucijos normoms bei egzistuojančiai šeimos teisės sistemai. Paminėtina, kad su šeimos teisine apsauga susiję ir kitos Konstitucijos normos.
Pavyzdžiui, Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies normoje numatyta, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą, 31 straipsnio normoje sakoma, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius, 39 straipsnio 1 dalies normoje numatyta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą,
einant žuvusių ar mirusių karių šeimas, kad valstybė aprūpina šeimas tų piliečių, kurie gindami valstybę žuvo ar mirė. Konstitucinės šeimos teisinės apsaugos susiaurinimas ir kitų konstitucinių normų taikymo atžvilgiu sąlygotų jau minėtų aukščiau teisinių vertybių negerbimą, teisinį neapibrėžtumą, taip pat sukeltų tam tikrą teisinę pačių Konstitucijos normų vidinės nedarną. Įstatymų leidėjo tikslas turėtų būti elgtis taip, kad išvengti Konstitucijos normų tarpusavio prieštaravimo, o ne jį sukelti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dabar galiojančios konstitucinės šeimos teisinės apsaugos apimtimi yra pagrįsti ir kitų teisės šakų reguliuojami teisiniai santykiai. Štai Civilinis kodeksas reguliuodamas šeimos teisinius santykius numato, kad šie santykiai gali atsirasti santuokos, faktinio gyvenimo neįregistravus santuokos, kraujo giminystės, įvaikinimo, kitokios vaikų priežiūros ir auklėjimo teisinės formos atveju. Tuo remiantis Lietuvos teisės sistemoje yra daugiau nei 200 teisės aktų, kuriuose greta sutuoktinių kaip šeimos nariai minimi ir faktiniai ar įregistruotoje partnerystėje gyvenantys partneriai, numatant jiems tam tikras teises ir, ypač pareigas.
Paminėtina, kad 2000 m. priėmus Civilinį kodeksą jau buvo išreikšta politinė valia reguliuoti ir iš partnerystės (faktinio šeimos gyvenimo nesudarius santuokos) atsirandančius teisinius santykius, ir šios teisės normos neįsigaliojo tik dėl to, kad nebuvo priimtas partnerystės registracijos tvarką reguliuojantis įstatymas. Minėtos Civilinio kodekso normos nėra pripažintos netekusiomis galios, nors net jeigu jos ir būtų pripažintos netekusiomis galios, nesantuokinį šeimos gyvenimą gyvenančių asmenų teisėti lūkesčiai būtų ir toliau pažeidžiami, nes natūralu, kad per tokį laiką teisėtas lūkestis įgyti teisinę apsaugą yra aiškiai susiformavęs, ir jeigu toks lūkestis sužlugdomas, tai prieštarautų teisinės valstybės principui. Akivaizdu, kad priėmus Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimus, būtų sąlygotas galiojančios teisės sistemos chaosas, pažeisti asmenų teisėti lūkesčiai, nes būtų įtvirtintas siauresnės šeimos teisinės apsaugos pagrindas, lyginant su šiuo metu egzistuojančiu. 4. Siūlomas įstatymo projektas prieštarauja tarptautinei teisei, o kartu ir LR Konstitucijos 138 straipsnio
neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
aiškinimo praktika rodo, jog šių dienų teisės į šeimos gyvenimą užtikrinimas grindžiamas tokiais principais: šeimos autonomijos principo gerbimu, kuris reiškia, jog pripažįstama šeima kaip socialinė kategorija ir šeimos gyvenimas vertinamas ne funkcijų ir ne formos, o tarpusavio ryšių ir įsipareigojimų (turinio) pagrindu. Lemiamas vaidmuo tenka būtent asmens vidinės laisvės sąlygotam įsipareigojimui, o ne kaip nors formalizuotam įsipareigojimui šeimos santykiams.
Ir dėl to valstybės pozityvi pareiga yra apsaugoti bet kurią šeimos gyvenimo formą pasirinkusius asmenis tiek nuo pačios valstybės, tiek nuo kitų asmenų nepagrįsto kišimosi į privačius šeimos santykius užtikrinant, kad visi sprendimai, susiję su šeimos ir namų ūkio tvarkymu, turtu ir vaikų auklėjimu, būtų priimami šeimos narių susitarimu. Galima paminėti kelias aktualias EŽTK 8 straipsnio taikymo ir aiškinimo pozicijas. Konvencija teisę į šeimos gyvenimą užtikrina ne tik santuoką sudariusiems asmenims, bet ir santuokos nesudariusiems, bet šeimos gyvenimą gyvenantiems asmenims, ir kad nesusituokę asmenys gali būti laikomi šeima, jeigu jų santykiai pasižymi stabilumu, ir niekuo, išskyrus tai, kad jie nėra sudarę santuokos, nesiskiria nuo sutuoktinių gyvenimo[32]. Sąvoka „šeima“ negali būti išimtinai siejama tik su santuoka pagrįstais santykiais, kadangi ji apima ir kitus de facto santykius, atsirandančius tarp asmenų, kurie gyvena kartu nesusituokę [33]. Tiek santuokos pagrindu, tiek neįregistravus santuokos atsiradusių santykių dalyviams savaime negarantuojama apsauga, o apie tai sprendžiama vertinant juos siejančius artimus asmeninius ryšius. Artimų asmeninių ryšių svarbą parodo EŽTT praktika, pagal kurią vien biologinė giminystė be tolesnių teisinių ar faktinių elementų, rodančių esant artimus asmeninius ryšius, yra nepakankama apsaugos pagal EŽTK 8 straipsnį sąlyga[³⁴]. Teismas, spręsdamas minėtą klausimą, analizuoja visas aplinkybes, tai reiškia, jog yra atsižvelgiama į tai, ar tarp asmenų apskritai yra susiformavę artimi santykiai, jeigu taip ‒ ar ryšiai yra stiprūs, ar silpni, ar asmens teisė į jų stiprinimą ir įgyvendinimą apskritai nėra apribota ir pan.[³⁵] EŽTK 8 straipsnis apima ir tos pačios lyties asmenų teisę į šeimos gyvenimą.
Dėl to ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, minėta, išsakė pozicijas, artimas aptartosioms pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Pagrindinis principas, kuriuo Konstitucinis Teismas grindė konstitucinę šeimos sampratą, rėmėsi nuostata, kad nors dažniausias šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindas yra santuoka (t. y. daugiausia yra santuokinių šeimų), tačiau negalima leisti, kad socialinėje realybėje egzistuojančios kitos šeimos (nesantuokinės) neturėtų konstitucinės apsaugos. Teismas minėjo santuokinę šeimą kaip tradicinę šeimą, bet neignoravo kitų šeimų. Tokia pozicija visiškai atitinka ir demokratinės teisinės valstybės esminius principus bei tarptautinę teisę, ir mūsų valstybėje egzistuojančius visuomeninius santykius. Demokratinėje teisinėje valstybėje Konstitucinio Teismo, jeigu toks jau yra, misija yra aiškinant Konstituciją pripažinti teisės vertybes, be kita ko, individų teises, lygiateisiškumą, proporcingumą, valstybės pozityvias pareigas užtikrinti žmogui teisę į orų gyvenimą. Taigi, jeigu LR Seimas priimtų pasiūlytą įstatymo projektą, ir konstitucinė teisinė apsauga būtų suteikta tik santuokinėms šeimoms, tai akivaizdžiai pažeistų Lietuvos Respublikos įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę, konkrečiai pagal EŽTK 8 straipsnį. Lietuvos Respublika, jeigu prisiima įsipareigojimus pagal tarptautines sutartis, jos tampa sudėtine teisės sistemos dalimi (Konstitucijos 138 str. 3 d.), ir juos privalu vykdyti. 5. Siūlomo įstatymo projekto priėmimas prieštarautų teisinės valstybės teisingumo principui.
Šeima pirmiausia yra sociologinis reiškinys, tam tikras socialinis konstruktas, ir kintant visuomeniniams santykiams ir santvarkai, kinta ir šeimos samprata. Sociologiniai ir teisiniai tyrinėjimai rodo, kad šeimos sampratos turinys nuolat kinta[36]. Dabartinio laikotarpio šeimos teisėje ypač matomas pokytis įvyko XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais, šis laikotarpis doktrinoje vadinamas demografiniu perėjimu[³⁷], lėmusiu šeimos formų pliuralizmą: šeimos gyvenimą susituokus, šeimos santykius tarp nesusituokusių asmenų, vienišų tėvų šeimas, tos pačios lyties asmenų šeimos gyvenimą (susituokus ar nesusituokus). Šeima nėra teisinė kategorija. Teisinė kategorija yra šeimos teisiniai santykiai, kuriuos valstybė sureguliuoja teisės normomis. Net ir sureguliavus tik tam tikrus iš šeimos sukūrimo atsirandančius teisinius santykius, tai nereiškia, kad kitokių šeimos santykių, nereguliuojamų teisės normomis, nebus. Visuomenė ir toliau gyvens šeimos gyvenimą tokį, kokį pasirinks patys individai. Tik viena aišku, kad jeigu valstybė teisės normų pagrindu suteiks teisinę apsauga tik tam tikrą (pvz., tik santuokinį) šeimos gyvenimą gyvenantiems, tai kitokį šeimos gyvenimą gyvenantys liks teisiškai neapsaugoti. Štai čia ir gali būti keliamas klausimas, ar teisinių santykių nesureguliavimas, teisinės apsaugos nesuteikimas visuomenėje faktinį šeimos gyvenimą gyvenantiems asmenims yra socialiai teisingas. Matyt, kad ir visuomenė, ir valstybė įgytų daugiau naudos, jeigu kiek įmanoma vienodžiau gerbtų įvairias šeimos gyvenimo formas, ir tvirtai pasisakytų, kad nesvarbu, kokiu pagrindu susiformuoja šeimos gyvenimas, šeima yra vertybė. Šeimos gyvenimą gyvenantys asmenys turi ir teises ir pareigas – tiek tarpusavio, tiek vaikų, tiek ir trečiųjų asmenų bei valstybės atžvilgiu.
Kiekvienu atveju, susiformavus šeimos gyvenimui, asmenys turi laikytis tarpusavio pagarbos, lojalumo, atsakomybės vienas kito ir kitų atžvilgiu. Pagaliau, valstybė turi suprasti, kad gyvenant šeimos gyvenimą ir įgyjant šeimos narių statusą, prisiimamos pareigos ir pačiai valstybei: interesų konfliktų deklaravimo pareiga užimant pareigas, vykdant tam tikras mokestines prievoles, pagaliau vykdant apskaitą dėl įvairių socialinių garantijų, užkertant kelią piktnaudžiavimui. Pavyzdžiui, pasibaigus santuokai dėl vieno iš sutuoktinio mirties ir dėl to gaunat tam tikrą socialinę išmoką, kartu gyvenant kitą šeimos gyvenimą nesudarius santuokos. Jau nekalbant apie tai, kad vien tik vienos santuokinės šeimos teisinės apsaugos užtikrinimu, neugdomas joks atsakingas ir rimtas požiūris į šeimos gyvenimą, nes nuo šio įstatymo projekto priėmimo juk nepriklausys, kad nuo jo įsigaliojimo momento bus tik santuokinės šeimos. Kai kuriant teisės politiką į pirmą vietą iškeliamos ideologijos, kurių pagrindu siekiama apsaugoti abstrakčius institutus, o nekreipiamas dėmesys į konkrečių asmenų teises ir interesus, tai, būtent, labiausiai dėl to kyla pagrįstas pagrindas teigti, kad toks elgesys neatitinka teisinės valstybės teisingumo principo. Ypač turint omenyje tai, kad užtikrinant konstitucinę ir kitokią teisinę apsaugą visiems šeimos gyvenimą gyvenantiems dėl to nebus pakenkta nei santuokos institutui, nei santuokinį šeimos gyvenančių asmenų teisės, nei iškreipta pati visuomenės sąranga, nes jos jungiamoji grandis – šeima – kaip tik bus tvari, užtikrinus jai teisinį saugumą ir nediskriminuojant asmenų pagal jų pasirinktą šeimos gyvenimo formą. Nepritarti. Žr. argumentus dėl analogiškų pastabų. 8.
įstaiga (toliau – VTAKĮ), 2016-05-16 Palaikydami nuostatą, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, pabrėždami poreikį stiprinti šeimos instituto vaidmenį visuomenėje, įvertindami šeimos svarbą vaiko raidai ir jo teisių bei geriausių interesų užtikrinimui, susipažinę su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-1217 ir iš esmės pritardami Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos Sąjungos teisės departamento nuomonei dėl svarstomo projekto, norėtume atkreipti dėmesį į sekančius aspektus:
Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1217 (toliau – Projektas), kuriuo siūloma iš esmės susiaurinti šeimos sąvokos apibrėžtį ir šeimą sutapatinti (kildinti) tik su santuokos institutu bei motinystės ir tėvystės ryšiais, nepagrįstai bus paneigti šeimos santykiai, pagrįsti pastoviais emocinio prieraišumo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas, o tai neatitiks teisėtų lūkesčių užtikrinimo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo teisėkūroje principo. Siūlomu teisiniu reguliavimu paneigus nemažą dalį dabar egzistuojančių ir šeimos santykiais pripažįstamų santykių, turės būti iš esmės keičiami daugelis teisės aktų, susijusių su vaiko teisių įtvirtinimu ir jų užtikrinimo mechanizmo įgyvendinimu, taip siekiant panaikinti prieštaravimus tarp dabar galiojančio teisinio reglamentavimo ir siūlomo teisinio reguliavimo. Nepritarti Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte nurodomi esminiai pagrindai, kuriais remiantis asmenys gali būti laikomi šeima. Šie pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas iš jų yra pakankamas šeimos pagrindas.
Laisvas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius bei tėvystė ir motinystė sudaro pačią šeimos sampratos esmę bei atitinka žmogaus prigimtį. Vien tik emocinis prieraišumas, tarpusavio supratimas, atsakomybė, pagarba, bendras gyvenimas negali būti laikomi pakankamais ir savarankiškais pagrindais atsirasti šeimos teisiniams santykiams. Taip pat minėtos aplinkybės negali pakeisti ar būti laikomos alternatyva laisvam vyro ir moters susitarimui sukurti šeimos teisinius santykius bei tėvystei ir motinystei. Jei emocinis ryšys ar prieraišumas būtų laikomas lygiaverčiu teisiniu šeimos pagrindu tėvystei ir motinystei, tai sudarytų prielaidas konfliktams bei trečiųjų asmenų kišimuisi į šeimos gyvenimą. Vienu metu skirtingi asmenys galėtų pretenduoti į šeimos ryšį. Taptų nebeaišku, kas, kokiai šeimai ir kokiu momentu priklauso. Tėvystės ir motinystės prioriteto nepaisymas išplautų šeimos ribas. Tokia situacija neatitiktų geriausių vaiko interesų. Siūlomas projektas nurodo tik esminius ir būtinus šeimos pagrindus, kuriems turi būti teikiamas prioritetas. Tačiau tai nereiškia, kad yra draudžiama įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į konkrečią reguliavimo sritį, taikyti ir kitus papildomus šeimos pagrindus. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. nutarime konstatavo, kad konstitucinė šeimos (išskirta komiteto) samprata grindžiama šeimos narių (išskirta komiteto) tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais. Tam, kad nuspręsti ar tam tikrus asmenis apima konstitucinė šeimos samprata, jau reikia turėti pagrindą asmenis laikyti šeimos nariais. Kitaip tariant, reikalingas pagrindas, kuris yra pirmesnis nei tarpusavio atsakomybė, supratimas, emocinis prieraišumas, pagalba ar panašūs ryšiai. VTAKĮ 2.
rengėjų siūlomai formuluotei, kad „šeima sukuriama sudarius santuoką [... ], šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės“ ateityje gali kilti šių nuostatų taikymo ir aiškinimo problemų, nes nėra aišku ar šios dvi sąlygos (santuoka bei motinystė ir tėvystė) turi egzistuoti kartu. Pabrėžtina, kad pagal Projekto rengėjų siūlymą kartu turi egzistuoti sąlyga dėl motinystės ir tėvystės, todėl siūlomu teisiniu reguliavimu ateityje daugeliu aspektų gali būti pažeistos vaikų, augančių su nesusituokusiais tėvais, augančių su vienu iš tėvų (nepriklausomai nuo to, ar šis sudaręs santuoką ar veda bendrą ūkį su kitu asmeniu), įvaikintų ir globojamų šeimose vaikų teisės, nes siūlomu reguliavimu būtų sudarytos prielaidos santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), šeimoje globojamų vaikų ir kt. diskriminacijai, nes jie nebus laikomi šeima ir jiems nebus taikomos bei užtikrinamos šeimoms ir jų apsaugai skiriamos garantijos visose gyvenimo srityse (socialinė parama, teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, teisė atsisakyti duoti parodymus įtėvius, globėjus, globotinius, brolis ir seseris ir kt., teisė į valstybės globą ir paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, kt.). Teigtina, kad siūlomas teisinis reguliavimas itin neigiamas pasekmes gali sukelti globojamiems šeimose vaikams (aukščiausiojo lygmens teisės akte įtvirtinant, jog jų ir jų globėjų (rūpintojų) nesieja jokie šeimos santykiai, paremti emocinio prieraišumo, atsakomybės, vaikų auklėjimo ir rūpinimosi jais ir kitais ryšiais), taip pat be tėvų globos likusių vaikų teisių ir geriausių interesų užtikrinimui, nes bus sumažinta asmenų motyvacija tapti globėjais dėl aukščiau nurodytų priežasčių. Nepritarti Abu nurodyti pagrindai yra savarankiški. Kiekvienas iš jų yra pakankamas šeimos pagrindas.
Siūlomas Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas suteikia teisinį pagrindą šeima laikyti kartu gyvenančius sudariusius santuoką vyrą ir moterį, ir vienišus tėvus (įtėvius) ar artimuosius giminaičius, auginančius vaikus. Siūlomas Konstitucijos 38 straipsnio keitimas nekeičia teisinio reguliavimo, susijusio su vaiko teisių apsauga, kuri apima: pirma, valstybės pareigą saugoti ir globoti vaikystę; antra, tėvų pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, juos iki pilnametystės išlaikyti (Konstitucijos
religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus (Konstitucijos 26 str. 5 d.); trečia, įstatymo leidėjo pareigą priimti nepilnamečius vaikus ginantį įstatymą (Konstitucijos 39 str. 3 d.). Taigi, apsauga lieka tokia, kokia yra ir šiuo metu nustatyta. VTAKĮ
3Atkreiptinas dėmesys,
kad EŽTT jurisprudencijoje yra išplėtota šeimos gyvenimo samprata ir ji apima ne tik tėvų, gyvenančių santuokoje, bet ir ją nutraukusių ar tėvų, kurių santuoka pripažinta negaliojančia, taip pat tėvų, nesudariusių santuokos, santykius su vaikais, bet ir kitų artimųjų giminaičių, pavyzdžiui senelių santykius su vaikaičiais, brolių ir seserų santykius ir „šeimos gyvenimą“ nes tokie giminaičiai gali užimti svarbią vietą vaiko gyvenime. Siūloma formuluotė kildinti šeimos santykius tik iš santuokos bei motinystės ir tėvystės ryšio, suponuoja, kad toje pačioje šeimoje augantys broliai ir seserys tarpusavyje nebebus laikomi šeima (tik artimais giminaičiais), todėl kyla pagrįstų abejonių dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo užtikrinimo (brolių seserų neišskyrimo principas, teisė nuolat bendrauti ir kt. su šeimos ryšių ir identiteto išsaugojimu susijusios teisės, kurios ypatingai svarbios globojamiems vaikams).
Nepritarti Giminystės su tėvais, taip pat seneliais, tetomis, dėdėmis, broliais, seserimis, kitais giminaičiais pagrindas yra tėvystė bei motinystė. Per vaiko tėvystę ir motinystę atsiranda vaiko giminystės ryšys su artimaisiais giminaičiais, o tuo pačiu ir teisinis pagrindas įstatymų leidėjui juos laikyti šeima. Todėl siūlomas Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas ne tik neužkerta galimybės santuoką nutraukusių ar tėvų, kurių santuoka pripažinta negaliojančia, taip pat tėvų, nesudariusių santuokos, santykius su vaikais, bei artimųjų giminaičių, pavyzdžiui senelių santykius su vaikaičiais, brolių ir seserų santykius laikyti „šeimos gyvenimu“, bet tai ir suteikia teisinį pagrindą. VTAKĮ
susiaurinus šeimos sąvoką, didelė dalis pilnamečių asmenų ir vaikų, kurie šiuo metu yra laikomi šeima, ne tik neteks dalies garantuojamų teisių, bet bus apribota galimybė gauti valstybės teikiamas paslaugas teisės aktuose numatytais atvejais. Susiaurinus šeimos sąvoką bus susiaurinta ir socialinės rizikos šeimos sąvoka, o tai apribos socialinio darbo ir socialinių paslaugų teikimo šeimoms ir jose gyvenantiems vaikams teikimo, siekiant išvengti vaiko paėmimo iš šeimos, galimybes. Nepritarti Atskirų bendro gyvenimo formų nepaminėjimas Konstitucijoje nedraudžia įstatymais nustatyti tokią teisę, kuri nėra tiesiogiai įvardinta Konstitucijoje, ar suteikti platesnę apsaugą, nei numato konkreti Konstitucijos norma.
Daugelyje įstatymų yra įtvirtintos teisės, apsauga ir garantijos, tiesiogiai nenumatytos Konstitucijoje. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – LRV), 2014-08-22 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. SV-S-497
„Dėl įstatymų projektų išvadų“ 3 punktą, Lietuvos
Respublikos Vyriausybė nutaria: Nepritarti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1217 (toliau − Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
projektą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) iš esmės būtų įtvirtinti tik du pagrindai, kuriems esant asmenų junginys būtų pripažįstamas ir saugomas valstybės kaip šeima, tai yra šeima, sukurta sudarius santuoką, ir šeima, kylanti iš motinystės ir tėvystės.
Dėl Įstatymo projekte siūlomo reguliavimo kiti visuomeniniai dariniai, pavyzdžiui, kartu gyvenantys asmenys, neužregistravę santuokos ir neturintys vaikų, gali patirti diskriminaciją, nes nebegalėtų naudotis įvairių Konstitucijos straipsnių (ir kitų teisės aktų) garantuojama apsauga, pavyzdžiui, netektų Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies garantuojamos apsaugos nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeiminį gyvenimą, galėtų būti verčiami duoti parodymus prieš sugyventinius (Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostata draudžia versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius), nebūtų, remiantis Konstitucijos 146 straipsnio 1 dalimi, globojami ar aprūpinami, jeigu sugyventinis žūtų ar mirtų eidamas karo tarnybą, ir panašiai. Nepritarti. Žr. argumentus dėl analogiškų pastabų. LRV
Konstitucijos vieningumas, kuris, kaip teigia Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), reiškia, kad tiek Konstitucijos preambulė, tiek jos skirsniai ir straipsniai sudaro prasmingą Konstitucijos visumą. Konstitucijos, kaip vientiso ir tiesiogiai taikomo akto, prasmės reikšmingumas yra išskirtinis tada, kai vertinamos konstitucinės nuostatos dėl žmogaus teisių ir laisvių.
Konkrečios konstitucinės nuostatos turinio daugeliu atvejų negalima aiškinti atsieto nuo kitų Konstitucijos nuostatų, ir tai ypač svarbu tais atvejais, kai kalbama apie Konstitucijos skirsnius „Žmogus ir valstybė“, „Visuomenė ir valstybė“,
„Tautos ūkis ir darbas“, taip pat kitus, kuriuose įtvirtintos konstitucinių
žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo garantijos ir teisinės priemonės (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Konstitucinis Teismas yra nurodęs: „nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia, jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos“. Taigi kitokias, ne santuokos pagrindu sudarytas, šeimas gina ne tik Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalis, tačiau ir kitos Konstitucijos nuostatos. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (inter alia ir pirmiausia su ypatinga, aukščiausia teisine Konstitucijos galia) konstitucinį teisinį reguliavimą skiria nuo žemesnės galios teisės aktais nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo.
Konstitucijos stabilumas –
„didžiulė teisinė vertybė“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas
„Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1
dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Konstitucija neturi būti keičiama, jeigu tai nėra teisiškai būtina. Atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, Įstatymo projekte siūlomi pakeitimai nepagrįsti ir objektyviai nebūtini. Nepritarti. Žr. argumentus dėl analogiškų pastabų. LRV
samprata neturėtų būti keičiama nepaisant tarptautinių Lietuvos valstybės įsipareigojimų, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) 1976 m. vasario 6 d. sprendime Švedijos garvežių mašinistų byloje (5614/72) [1976] ECHR 2 pažymėjo, kad Konvencija nenustato susitariančioms valstybėms konkretaus būdo, kaip užtikrinti veiksmingą bet kurios Konvencijos nuostatos įgyvendinimą šalies teisėje, tačiau kartu nurodė, kad Konvencijos normos turi būti realiai įgyvendinamos, o šių teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas tuo, kad valstybės įstatymai numato ką kita. Kaip nurodyta Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr.
X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Konstitucinio Teismo jurisprudencija yra aktuali aiškinant Lietuvos teisę kaip teisės aiškinimo šaltinis, o analizuodamas šeimos sampratą Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad šeimos samprata neapsiriboja tradicinės šeimos, kuriamos santuokos pagrindu, sąvoka, o šeimos gyvenimo samprata neapsiriboja tėvų (susituokusių arba nesusituokusių) santykiais su vaikais. Kartu dera pabrėžti, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją nepateiktas išsamus kriterijų, pagal kuriuos galima apibrėžti šeimą, sąrašas, todėl juos nustačius Konstitucijoje, kaip siūloma Įstatymo projekte, galėtų kilti Konstitucijos ir Konvencijos atitikties klausimas. Nepritarti. Šeimos klausimai priklauso išimtinei pačių ES valstybių narių kompetencijai. LR Konstitucija ir Konstitucinio Teismo doktrina įtvirtina Konstitucijos viršenybės principą. Siūloma Konstitucijos 38 straipsnio pataisa neužkerta kelio įstatymais saugoti asmenų, nesudariusių santuokos privatų gyvenimą ir užtikrinti kitas jų teises. LRV
Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2013 m. lapkričio 19 d. išvados Nr. XIIP-1217 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto“ 4 punkte ir Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos 2013 m. gruodžio 20 d. išvados Nr. XIIP-1217 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1217“ 1 punkte nurodytų priežasčių. Nepritarti Žr. argumentus, pateiktus dėl TD ir ETD pastabų. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai: negauta. 7.
pateiktam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1217 ir Komiteto išvadoms. 8. Balsavimo rezultatai: už – 7, prieš – 2, susilaikė – 2. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Algimantas Dumbrava, Liutauras Kazlavickas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA:
Įstatymo projektas, įstatymo projekto lyginamasis variantas. Komiteto pirmininko pavaduotojas Rimantas Jonas Dagys [1] Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje itin dažnai nurodomas konstitucinis valdžių padalijimo principas, iš pradžių (dar Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarime) išvestas iš Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, o vėliau, minėtą nuostatą siejant su kitomis, išplėtotas: jis, inter alia, reiškia, kad viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti konstitucinių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti, taip pat kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Tačiau taip išplėtojus minėtą principą nebuvo inicijuotas Konstitucijos pakeitimas siekiant aiškiai apibrėžti to principo turinį. [2] Prof. Dr. Vytautas Sinkevičius „Byla Paksas prieš Lietuvą arba mėginimas įveikti Konstitucinio Teismo nutarimą“, Socialinių mokslų studijos, 2012, 4(1), p. 193–213. [3] Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d. ir kt. nutarimai. [4] Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d. ir 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. liepos 4 d. ir kt. nutarimai. [5] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr.
X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 15.1 punkto trečios pastraipos paskutinis sakinys. [6] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 12 punkto antra pastraipa. [7]
požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus. [8] http://sena.sam.lt/lt/main/veikla/programos_ir_projekt/programa/2 [9] Holger Hombach, Family life, http://echr-online.com/art-8-echr/family-life ; Roagna Ivana, Protecting the right to respect for private and family life under the European Convention on Human Rights, Council of Europe Human right handbooks, Council of Europe, Strasbourg, 2012; [10] Mizaras, V., Kavoliūnaitė-Ragauskienė, E., Ambrazevičiūtė, K., Gavelis, V., Visockas, E. Socialinės, ekonominės ir teisinės priemonės siekiant šeimų stabilumo ir plėtros [monografija; dar nepublikuota]. [11] Žr. Ambrazevičiūtė, K., Kavoliūnaitė-Ragauskienė, E., Mizaras, V. Šeimos kaip teisės kategorijos turinys Lietuvos Respublikos įstatymuose. Teisės problemos, 2012, Nr. 4(78). [12] Pvz., Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (Žin., 2003, Nr.
42-1919) 52 straipsnio 1 dalis. [13] Pvz., Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo (Žin., 2007, Nr. 81‑3322) 22 straipsnio 3 dalis. [14] Pvz., Lietuvos Respublikos gyventojų turto ir pajamų deklaravimo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 123-5583) 2 straipsnio 2 dalis. [¹⁵] Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1979 m. birželio 13 d. sprendimą byloje Marckx v. Belgija, Nr. 6933/74, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Lebbink v. Nyderlandų Karalystė, Nr. 45582/99, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus: 1994 m. gegužės 26 d. sprendimą byloje Keegan v. Airija, Nr. 16969/90; 2000 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Elsholz v. Vokietija, Nr. 25735/94; 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje Yousef v. Nyderlandų Karalystė, Nr. 33711/96, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Karner v. Austria, Nr. 40016/98, ECHR 2003-IX; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Schalk ir Kopf v. Austrija, Nr. 30141/04; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą byloje Vallianatos ir kiti v. Graikija. [16] Mizaras, V., Kavoliūnaitė-Ragauskienė, E., Ambrazevičiūtė, K., Gavelis, V., Visockas, E. Socialinės, ekonominės ir teisinės priemonės siekiant šeimų stabilumo ir plėtros [monografija; dar nepublikuota]. [17] Civilinė byla Nr. 3K-3-485/2001 m. [18] Civilinė byla Nr. 3K-3-511/2002 m. [19] LR Konstitucinio teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos“. [20] Ten pat. [21] Ten pat. [22] Ten pat. [23] Ten pat. [24]LR CK 3.7 straipsnio 1 dalis. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Trečioji knyga. Šeimos teisė. 2000 m. liepos 18 d. (Valstybės Žinios, 2000.09.06, Nr.: 74, Publ. Nr.: 2262); [25]Plg. LR CK 3.28 straipsnis [26]Plg.
LR CK 3.7 straipsnio 1 dalis ir LR CK 3.229 straipsnis [27]LR Konstitucinio teismo 2011 m rugsėjo 28 d. nutarimas dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos. [28] Žr. EŽTT 1979 m. bylą Van Osterwijk v. Belgium. [29] Žr. EŽTT 1992 m. gruodžio 16 d. bylą Niemietz v. Germany. [30] Žr. LR Konstitucinio Teismo 2002 10 23 nutarimą dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Valstybės žinios, 2002, Nr. 104-4675), taip pat žr. Konstitucinio Teismo 1999 10 21 (Valstybės žinios, 1999, Nr. 90-2662), 2000 05 08 (Valstybės žinios, 2000, Nr. 39-1105), 2002 09 19 (Valstybės žinios, 2002, Nr. 93-4000) nutarimus. [31] LR Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. ir 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. liepos 4 d. ir kiti nutarimai. [32] Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1986 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Johnston ir kt. v. Airija,. [33] Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gegužės 26 d. sprendimą byloje Keegan v. Airija. [³⁴] Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus: 2004 m. birželio 1 d. byloje Lebbink v. Nyderlandų Karalystė; 2004 m. spalio 21 d. byloje I. ir U. v. Norvegija. [³⁵] Žr. Europos žmogaus teisių teismo 2004 m. spalio 21 d. sprendimą byloje I. ir U. v. Norvegija . [36] Išsamiau žr. EEKELAAR J. Family law and personal life. Oxford university press, 2006, p. 22‒26; EEKELAAR J. ir NHLAPO T. The Changing Family: Family Forms and Family Law. Hart Publishing, 1998; taip pat MIZARAS, V. Teisė į šeimos gyvenimą: konstituciniai ir civiliniai teisiniai aspektai. In Nepriklausomos Lietuvos teisė: praeitis, dabartis ir ateitis. Liber Amicorum J. Prapiesčiui (mokslinių straipsnių rinkinys), Vilnius, 2012, p. 363-365. [³⁷] Žr. EEKELAAR J. Family law and personal life. Oxford university press, 2006, p. 22-26.