Projekto lyginamasis variantas
2018 m. d. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnio 18 dalį ir ją išdėstyti taip: „18. Viešoji transporto infrastruktūra – transporto infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklausanti valstybei ar savivaldybėms ir skirta keleiviams, bagažui ir (arba) kroviniams vežti ir kurią sudaro viešoji geležinkelių infrastruktūra, valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės viešieji keliai, tarptautinių oro uostų infrastruktūra, skrydžių valdymo sistemos įrenginiai, vidaus vandenų transporto infrastruktūra, jūrų uostų infrastruktūra.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 4 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) nustato privalomus reikalavimus transporto veiklai vykdyti valstybės įmonėms, valstybės institucijoms bei asociacijoms, transporto infrastruktūros objektų valdytojams, transporto infrastruktūros objektų naudotojams;“. 3 straipsnis. 6 straipsnio pakeitimas Pakeisti 6 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„6 straipsnis. Transporto objektų nuosavybė
1Transporto objektai nuosavybės teise gali priklausyti Lietuvos valstybei,
savivaldybėms, Lietuvos Respublikos ir užsienio fiziniams asmenims ir juridiniams asmenims. 2. Viešojo naudojimo geležinkeliai, valstybinės reikšmės keliai, tarptautinių oro uostų infrastruktūra, skrydžių valdymo sistemos įrenginiai, valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliai, valstybinių jūrų uostų infrastruktūra yra Lietuvos valstybės nuosavybė. 2. Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso jūrų uostų akvatorija, valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliai, viešojo naudojimo geležinkeliai, valstybinės reikšmės keliai ir šiems objektams priskirta žemė. 3. Konkretūs viešosios transporto infrastruktūros objektai nurodyti specialiuosiuose transporto rūšių įstatymuose. 4.
4Viešosios transporto infrastruktūros savininkė gali būti Lietuvos valstybė,
savivaldybė, uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei (toliau – valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė), ir uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei. 4. Viešosios transporto infrastruktūros objektus, žemę, akvatoriją (vandens plotus), kitą priskirtą ar sukurtą turtą viešosios transporto infrastruktūros valdytojas valdo, naudoja bei disponuoja turto patikėjimo teisėmis vadovaudamasis šiuo ir kitais įstatymais, administraciniu aktu ar sutartimi. 5. Viešosios transporto infrastruktūros objektai, žemė, akvatorija (vandens plotai), kitas priskirtas ar sukurtas turtas yra valdomi nuosavybės teise arba valdomi, naudojami ir disponuojama jais turto patikėjimo teise vadovaujantis šiuo ir kitais įstatymais, administraciniu aktu ar sutartimi. 3. 6. Viešosios transporto infrastruktūros objektais negali būti užtikrinami trečiųjų asmenų įsipareigojimai. Į juos negali būti nukreipti išieškojimai pagal kreditorių reikalavimus. Jeigu valstybės valdoma bendrovė neturi turto, iš kurio galima išieškoti, išieškotojų reikalavimai tenkinami iš valstybės biudžeto, bet ne daugiau, negu yra viešosios transporto infrastruktūros turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė. 7. Privačios transporto infrastruktūros savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 9 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Lėšos, gautos už naudojimąsi viešąja transporto
infrastruktūra, naudojamos tik šios infrastruktūros funkcionavimui užtikrinti ir šio Įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytoms programoms finansuoti.
Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, kai viešosios transporto infrastruktūros savininkė yra valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, arba kai viešojo viešosios transporto infrastruktūros valdymas perduodamas investuotojui teisės aktų nustatyta tvarka pagal koncesijos ar valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartį, kurioje nustatoma pareiga investuotojui užtikrinti tinkamą perduotos viešosios transporto infrastruktūros priežiūrą.“5 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas Pakeisti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„14 straipsnis. Transporto infrastruktūros rūšys ir valdytojai
1Transporto infrastruktūra yra viešoji ir privati. 2. Viešosios transporto infrastruktūros savininkas yra valstybė ir
savivaldybės. 3. Privačios transporto infrastruktūros savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo. 4. Viešosios transporto infrastruktūros, kuri priklauso Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise arba savivaldybei nuosavybės teise, valdytoją skiria Vyriausybė ar jos įgaliota institucija arba savivaldybės institucija. Valdytojui parinkti skelbiamas konkursas arba viešajai transporto infrastruktūrai valdyti steigiama įmonė. 2. Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise arba savivaldybei nuosavybės teise priklausančios viešosios transporto infrastruktūros valdytoją skiria Vyriausybė arba savivaldybės institucija.“
Pakeisti
ją išdėstyti taip: „2.
Lėšas, gautas už naudojimąsi viešąja transporto infrastruktūra (jūrų uostų rinkliavas, taip pat rinkliavas už oro navigacijos paslaugas ir naudojimąsi oro uostais, geležinkelių infrastruktūra, pajamas, gautas už jūrų uostų žemės nuomą, kelių priežiūros ir plėtros programos lėšas), viešosios transporto infrastruktūros valdytojas naudoja pagal viešosios transporto infrastruktūros savininko ar jo įgaliotos institucijos patvirtintą pajamų ir išlaidų sąmatą bei patvirtintas programas šio straipsnio 1 dalyje numatytiems tikslams, išskyrus atvejus, kai viešosios transporto infrastruktūros savininkė yra valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, arba kai viešosios transporto infrastruktūros valdymas perduodamas investuotojui, kaip tai numatyta šio Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje.“
Pakeisti 18 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„18 straipsnis. Viešosios transporto infrastruktūros valdytojo
santykiai su transporto infrastruktūros savininku Kai viešoji transporto infrastruktūra priklauso Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise arba savivaldybei nuosavybės teise, Viešosios viešosios transporto infrastruktūros savininko ir valdytojo tarpusavio santykius nustato turto patikėjimo sutartis.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto lyginamasis variantas
2021 m. d. Nr. Vilnius
straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnio 18 dalį ir ją išdėstyti taip: „18. Viešoji transporto infrastruktūra – transporto infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklausanti valstybei ar savivaldybėms ir skirta keleiviams, bagažui ir (arba) kroviniams vežti ir kurią sudaro viešoji geležinkelių infrastruktūra, Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausantys geležinkelių paslaugų įrenginiai, valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės viešieji keliai, tarptautinių oro uostų infrastruktūra, skrydžių valdymo sistemos įrenginiai, vidaus vandenų transporto infrastruktūra, jūrų uostų infrastruktūra. Konkretūs viešosios transporto infrastruktūros objektai nurodyti specialiuosiuose transporto rūšių įstatymuose.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 4 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) nustato privalomus reikalavimus transporto veiklai vykdyti valstybės įmonėms, valstybės institucijoms, bei asociacijoms, transporto infrastruktūros objektų valdytojams, transporto infrastruktūros objektų naudotojams;“. 3 straipsnis. 6 straipsnio pakeitimas Pakeisti 6 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„6 straipsnis. Transporto objektų nuosavybė
1Transporto objektai nuosavybės teise gali priklausyti Lietuvos valstybei,
savivaldybėms, Lietuvos Respublikos ir užsienio fiziniams asmenims ir juridiniams asmenims. 2. Viešojo naudojimo geležinkeliai, valstybinės reikšmės keliai, tarptautinių oro uostų infrastruktūra, skrydžių valdymo sistemos įrenginiai, valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliai, valstybinių jūrų uostų infrastruktūra yra Lietuvos valstybės nuosavybė. 3. Viešosios transporto infrastruktūros objektais negali būti užtikrinami trečiųjų asmenų įsipareigojimai. Į juos negali būti nukreipti išieškojimai pagal kreditorių reikalavimus. 4.
(vandens plotus), kitą priskirtą ar sukurtą turtą viešosios transporto infrastruktūros valdytojas valdo, naudoja bei disponuoja turto patikėjimo teisėmis vadovaudamasis šiuo ir kitais įstatymais, administraciniu aktu ar sutartimi. 2. Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliai, viešoji geležinkelių infrastruktūra, Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausantys geležinkelių paslaugų įrenginiai, valstybinės reikšmės keliai ir šiems objektams priskirta žemė. 3. Viešosios transporto infrastruktūros objektai nuosavybės teise gali priklausyti Lietuvos valstybei, savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei ar akcinei bendrovei, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei (toliau – valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė), ir uždarajai akcinei bendrovei ar akcinei bendrovei, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei. Kai viešosios transporto infrastruktūros objektai nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, uždarajai akcinei bendrovei ar akcinei bendrovei, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, šių bendrovių akcijos neprivatizuojamos. 4. Viešosios transporto infrastruktūros objektai, žemė, akvatorija (vandens plotai), kitas priskirtas ar sukurtas turtas yra valdomi nuosavybės teise arba valdomi, naudojami ir disponuojama jais turto patikėjimo teise vadovaujantis šiuo ir kitais įstatymais. 5. Jeigu valstybės valdoma bendrovė ar savivaldybės valdoma bendrovė neturi turto, iš kurio galima išieškoti, išieškotojų reikalavimai tenkinami iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, bet ne daugiau, negu yra valstybės valdomai bendrovei ar savivaldybės valdomai bendrovei nuosavybės teise priklausančio viešosios transporto infrastruktūros turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė. 6.
transporto infrastruktūros savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo.“
straipsnio pakeitimas Pakeisti 9 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Lėšos, gautos už naudojimąsi viešąja transporto
infrastruktūra, naudojamos tik šios infrastruktūros funkcionavimui užtikrinti ir šio Įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytoms programoms finansuoti. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, kai viešosios transporto infrastruktūros savininkė yra valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, arba kai viešojo viešosios transporto infrastruktūros valdymas perduodamas investuotojui teisės aktų nustatyta tvarka pagal koncesijos ar valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartį, kurioje nustatoma pareiga investuotojui užtikrinti tinkamą perduotos viešosios transporto infrastruktūros priežiūrą.“5 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas Pakeisti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„14 straipsnis. Transporto infrastruktūros rūšys ir valdytojai
1Transporto infrastruktūra yra viešoji ir privati. 2. Viešosios transporto infrastruktūros savininkas yra valstybė ir
savivaldybės. 3. Privačios transporto infrastruktūros savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo. 4. 2. Viešosios transporto infrastruktūros, kuri priklauso Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise arba savivaldybei nuosavybės teise, valdytoją skiria Vyriausybė ar jos įgaliota institucija arba savivaldybės institucija. Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise arba savivaldybei nuosavybės teise priklausančios viešosios transporto infrastruktūros valdytoją skiria Vyriausybė arba savivaldybės institucija. Valdytojui parinkti skelbiamas konkursas arba viešajai transporto infrastruktūrai valdyti steigiama įmonė.“
Pakeisti
ją išdėstyti taip: „2.
Lėšas, gautas už naudojimąsi viešąja transporto infrastruktūra (jūrų uostų rinkliavas, taip pat rinkliavas už oro navigacijos paslaugas ir naudojimąsi oro uostais, geležinkelių infrastruktūra, pajamas, gautas už jūrų uostų žemės nuomą, kelių priežiūros ir plėtros programos lėšas), viešosios transporto infrastruktūros valdytojas naudoja pagal viešosios transporto infrastruktūros savininko ar jo įgaliotos institucijos patvirtintą pajamų ir išlaidų sąmatą bei patvirtintas programas šio straipsnio 1 dalyje numatytiems tikslams, išskyrus atvejus, kai viešosios transporto infrastruktūros savininkė yra valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, arba kai viešosios transporto infrastruktūros valdymas perduodamas investuotojui, kaip tai numatyta šio Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje.“
Pakeisti 18 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„18 straipsnis. Viešosios transporto infrastruktūros valdytojo
santykiai su transporto infrastruktūros savininku Kai viešoji transporto infrastruktūra priklauso Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise arba savivaldybei nuosavybės teise, Viešosios viešosios transporto infrastruktūros savininko ir valdytojo tarpusavio santykius santykiai nustato nustatomi turto patikėjimo sutartis sutartyje, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
NR. I-1863 2, 4,
2,
ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios
6 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ NUSIŽENGIMŲ KODEKSO 589 straipsnio PAKEITIMO ĮSTATYMO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS nacionaliniAM saugumUI
Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo Nr. I-1863 2, 4, 6, 9, 14, 15 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Transporto veiklos pagrindų įstatymo projektas), Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymo Nr. VIII-2066 2, 8 ir 44 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Aviacijos įstatymo projektas), Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 2, 3 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Vidaus vandenų transporto kodekso projektas), Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo Nr. I-1340 2, 3, 5, 10, 11, 12¹, 14, 17, 19, 22, 32, 33, 34 straipsnių pakeitimo ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto (toliau – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo projektas), Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo Nr.
VIII-1897 5, 6, 7, 19, 20¹ straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 25¹ straipsniu įstatymo projekto (toliau – Saugios laivybos įstatymo projektas), Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo Nr. XI-2053 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo projektas), Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Administracinių nusižengimų kodekso projektas) ir Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo Nr. IX-1132 1 ir 4 priedų pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo projektas) (toliau kartu – įstatymų projektai) rengimą paskatino siekis vykdyti Susisiekimo ministerijos reguliavimo srities valstybės įmonių
Direkcija), valstybės įmonės Vidaus vandens kelių direkcijos (toliau kartu – įmonės) valdymo pertvarką – valstybės įmones pertvarkyti į akcines bendroves – ir sudaryti teisines prielaidas minėtoms įmonėms po pertvarkos efektyviai valdyti šiuo metu jų valdomą turtą. Baigus šią pertvarką būtų įgyvendintos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos rekomendacijos peržiūrėti valstybės valdomų įmonių teisines formas, valstybės įmonės būtų valdomos efektyviau, būtų sudarytos sąlygos diegti geriausią korporatyvinio valdymo praktiką. Akcinių bendrovių sugeneruotas pelnas galės būti skirstomas dividendų forma valstybei ir reinvestuojamas į kitus projektus.
Tokios teisinės formos juridinis asmuo būtų atsakingas už bendrovės finansinius ir valdymo klausimus ir prisidėtų prie spartesnės atitinkamo transporto sektoriaus plėtros. Pertvarkius įmones į akcines bendroves bus gerokai aiškiau paskirstytos valdymo organų pareigos ir taip bus sustiprinta kontrolė. Profesionalios valdybos leis sumažinti politinių ciklų riziką ir užtikrins įmonės veiklos nuoseklumą ir stabilumą. Galimybės steigti dukterines bendroves skatins įmones investuoti į inovacijas, naujas paslaugas ir išnaudoti bendradarbiavimo galimybes. Dukterinės įmonės leis efektyviau valdyti verslo riziką. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai Įstatymų projektus parengė Susisiekimo ministerijos Valstybės turto ir įmonių valdymo skyriaus (vedėja Roma Andruškevičienė, tel. 239 3917, el. p. [email protected]) vyriausioji specialistė Indrė Bernotaitė (tel. 239 3849, el. p. [email protected]). 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai Esamas teisinis reglamentavimas numato, kad viešojo naudojimo geležinkeliai, valstybinės reikšmės keliai, tarptautinių oro uostų infrastruktūra, skrydžių valdymo sistemos įrenginiai, valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliai, jūrų uostų infrastruktūra yra Lietuvos valstybės nuosavybė (Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis).
Ši principinė nuostata, kad minėti transporto objektai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, perkelta ir į specialiuosius transporto rūšių įstatymus:
Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 3 straipsnio 2 dalį valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliai ir jų infrastruktūra (hidrotechninių ir inžinerinių statinių kompleksas) nuosavybės teise priklauso tik Lietuvos valstybei;
straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad uosto žemė, akvatorija ir uosto infrastruktūra yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Šiuo metu tarptautinių oro uostų infrastruktūrą, skrydžių valdymo sistemos įrenginius, valstybinės reikšmės vidaus vandenų kelius, jūrų uostų infrastruktūrą patikėjimo teise valdo šiam tikslui įsteigtos valstybės įmonės – atitinkamai valstybės įmonė Lietuvos oro uostai, valstybės įmonė „Oro navigacija“, valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, valstybės įmonė Vidaus vandens kelių direkcija. Pažymėtina, kad valstybinės reikšmės kelius patikėjimo teise valdo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, o viešojo naudojimo geležinkelius – akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“. 4.
rezultatų laukiama Įstatymų projektai yra teikiami kaip vienas įstatymų paketas, nes teikiamais įstatymų projektais yra siekiama sistemiškai ir nuosekliai reglamentuoti transporto infrastruktūros valdymo, naudojimo ir disponavimo ja klausimus. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme yra įtvirtinti esminiai transporto infrastruktūros valdymo principai, kurie yra ir detalizuojami specialiuose atskirus transporto sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose. Todėl visi įstatymai, kurių projektai teikiami, turėtų būti vertinami ir aiškinami sistemiškai, atsižvelgiant į teisės nuostatų tikslą ir tarpusavio santykį. Analizuojant teikiamus įstatymų projektus ir siūlant atskirų įstatymų projektų korekcijas yra itin svarbu išlaikyti teisės nuostatų suderinamumą ir užtikrinti įstatymų projektais siekiamų tikslų įgyvendinimą, t. y. paskatinti efektyvesnį valstybės turto valdymą ir sudaryti prielaidas įvykdyti transporto sektoriaus valstybės įmonių pertvarką. Taip pat reikšminga tai, kad įstatymų projektai įtvirtina specialų viešosios transporto infrastruktūros ir transporto sektoriui reikalingos valstybinės žemės reguliavimo režimą. Todėl Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas ar kiti valstybės turto valdymą reglamentuojantys teisės aktai taikomi tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja į teikiamą įstatymų projektų paketą įtraukti įstatymai. Įstatymų projektais siekiama atsisakyti nuostatų, kad tarptautinių oro uostų infrastruktūra, skrydžių valdymo sistemos įrenginiai, valstybinės reikšmės vidaus vandenų kelių transporto infrastruktūra, jūrų uostų infrastruktūra išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei.
Siūloma numatyti, kad viešoji transporto infrastruktūra gali priklausyti ne tik valstybei ir savivaldybei, kaip yra šiuo metu, bet ir dar dviem subjektams – uždarajai akcinei bendrovei ar akcinei bendrovei, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei, savivaldybei (toliau – valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė), ir uždarajai akcinei bendrovei ar akcinei bendrovei, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, ir taip sudaryti teisines sąlygas po pertvarkos veiksiančių akcinių bendrovių nuosavą kapitalą formuoti iš turto, kuris priskiriamas viešajai transporto infrastruktūrai. Atsižvelgiant į šiuos pakeitimus, Transporto veiklos pagrindų įstatyme vartojama transporto infrastruktūros objekto valdytojo sąvoka turėtų būti siejama su viešosios transporto infrastruktūros valdytojais, kurie infrastruktūrą valdo nuosavybės arba patikėjimo teise. Todėl nuostatos, reglamentuojančios viešosios transporto infrastruktūros perdavimą (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 14 straipsnio 4 dalis), netaikomos asmenų, kurie vėliau viešąją transporto infrastruktūrą valdys nuomos ar kitos teisės pagrindu, atžvilgiu. Transporto veiklos pagrindų įstatymo projekte, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalies nuostatą, siūloma aiškiai nustatyti, kad tik valstybinės reikšmės keliai, viešojo naudojimo geležinkeliai ir valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliai yra tie viešosios transporto infrastruktūros objektai, kurie priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise.
Transporto veiklos pagrindų įstatymo projekte, siekiant teisinio aiškumo, siūloma keisti sąvoką viešoji transporto infrastruktūra ir apibrėžti ją ne pagal šios infrastruktūros priklausomybę ir paskirtį, o nurodyti konkrečius jai priskirtinus objektus. Atsižvelgiant į tai, kad pagal siūlomus įstatymų projektus viešosios transporto infrastruktūros savininkais galės būti valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, ir tokie viešosios transporto infrastruktūros savininkai taps visiškai atsakingi už viešosios transporto infrastruktūros išlaikymą bei plėtrą nuosavomis lėšomis, tikslinga pakeisti esamą reguliavimą, kuris reglamentuoja pajamų, gautų iš naudojimosi viešąja transporto infrastruktūra, panaudojimą. Atitinkamos akcinės ar uždarosios akcinės bendrovės, kurios galės būti viešosios transporto infrastruktūros savininkės, bus savarankiški juridiniai asmenys, todėl įstatymuose neturėtų būti reglamentuojama, kaip tokie juridiniai asmenys turėtų naudoti pajamas, gautas šiems juridiniams asmenims naudojantis jiems priklausančiu turtu. Tokio savarankiškumo suteikimas atitinkamoms akcinėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kurioms nuosavybės teise priklausys viešoji transporto infrastruktūra, atitiks ir pagrindinius pertvarkos tikslus – paskatins efektyvesnį valdymą ir pelno, kuris galės būti išmokėtas valstybei dividendų forma, siekimą.
Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų projektais žemės valdymo teisinis reglamentavimas nėra keičiamas – įmonės ją kaip ir šiuo metu, taip ir po pertvarkos valdys patikėjimo teise pagal atitinkamą transporto sektorių reglamentuojančius įstatymus. Aviacijos įstatymo, Vidaus vandenų transporto kodekso ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo projektais siekiama šių projektų nuostatas, reglamentuojančias viešosios transporto infrastruktūros valdymą, suderinti su Transporto veiklos pagrindų įstatymo nuostatomis. Aviacijos įstatymo projekte patikslinama sąvoka oro uostų infrastruktūra, nurodoma, kas sudaro skrydžių valdymo sistemos įrenginius; kaip ir Transporto veiklos pagrindų įstatymo projekte, išplečiamas subjektų, kuriems nuosavybės teise gali priklausyti skrydžių valdymo sistemos įrenginiai ir tarptautinių oro uostų infrastruktūra, ratas (gali priklausyti ir valstybės valdomai bendrovei arba uždarajai akcinei bendrovei, ir akcinei bendrovei, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės valdomai bendrovei). Aviacijos įstatymo projektu taip pat siūloma patikslinti Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymo
valdymą. Siūlomomis nuostatomis nėra plečiama tarptautinius oro uostus valdančių įmonių teisių, susijusių su valstybinės žemės valdymu, naudojimu ir disponavimu, apimtis, lyginant su šiuo metu valstybės įmonėms taikomu reguliavimu.
Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymas yra specialusis įstatymas, reglamentuojantis tarptautinių oro uostų žemės valdymą, naudojimą ir disponavimą ja, ir kiti įstatymai, reglamentuojantys valstybės turto (įskaitant žemę) valdymą, taikomi tiek, kiek jie neprieštarauja Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymui. Tačiau atsižvelgiant į planuojamą valstybės įmonės, šiuo metu valdančios Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostus, teisinės formos keitimą ir siekiant užtikrinti tokią pačią žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja teisių apimtį po pertvarkos veiksiančiai bendrovei, siekiant aiškumo Aviacijos įstatymo projektu yra patikslinamos nuostatos dėl galimybės nuomoti tarptautinių oro uostų žemę ir duoti sutikimus šios žemės subnuomai. Vidaus vandenų transporto kodekso projekte įtraukta nauja sąvoka – vidaus vandenų transporto infrastruktūra; taip pat įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenų transporto infrastruktūra gali priklausyti ne tik valstybei, bet ir valstybės valdomai bendrovei arba uždarajai akcinei bendrovei, ir akcinei bendrovei, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės valdomai bendrovei. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo projektu taip pat numatoma, kad uosto infrastruktūra gali priklausyti ne tik valstybei, bet ir valstybės valdomai bendrovei arba uždarajai akcinei bendrovei ir akcinei bendrovei, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės valdomai bendrovei.
Pastebėtina, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo projekte nėra būtinybės nustatyti pereinamųjų nuostatų (pavyzdžiui, nors ir keičiama įstatymo 14 straipsnio 4 dalis, reglamentuojanti laisvojo uosto steigimo procedūrą, atsižvelgiant į tai, kad laisvojo uosto steigimo procedūros nė karto nebuvo pradėtos, pereinamosios nuostatos nėra nustatomos). Atsižvelgiant į tai, kad po numatomos pertvarkos Direkcija taps akcine bendrove, t. y. privačiu juridiniu asmeniu, keičiamos nuostatos dėl uosto lėšų naudojimo – tikslinamas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 33 straipsnis, atsisakant nuostatų dėl detalaus dėstymo, kam skiriamos uosto lėšos. Šiuo pakeitimu nėra siaurinamas uosto lėšų naudojimas, kadangi po pertvarkos lėšų naudojimas atsispindės strateginiame veiklos plane. Dalis šiuo metu Direkcijos vykdomų funkcijų (t. y. tos, kurios laikytinos viešojo administravimo ir kurių negali vykdyti privatūs subjektai) perduodamos kitiems subjektams, todėl teikiamas atitinkamas Saugios laivybos įstatymo projektas. Jame numatoma:
transporto saugos administracijai, todėl atitinkamai pasikeičia uosto kapitono teisinis statusas. Nors uosto kapitonas ir toliau turės teisę duoti privalomus nurodymus uoste, neleisti laivui išplaukti iš uosto, tikrinti laivų grimzlę, akvatorijos gylį ir pan., tačiau uosto kapitonas nebeturės teisės taikyti administracinės atsakomybės subjektams, nesilaikantiems taisyklių ar trukdantiems vykdyti jo pareigas. Administracinės atsakomybės taikymas pavedamas Lietuvos transporto saugos administracijai, kurią uosto kapitonas informuos apie nustatytus pažeidimus.
Be to, pasikeitus uosto kapitono teisiniam statusui, jo sprendimai nebebus skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo numatyta tvarka. Uosto kapitono priimamų sprendimų teisėtumą ikiteismine tvarka vertins Lietuvos transporto saugos administracija, kurios priimti sprendimai galės būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Visais atvejais subjektai, dėl uosto kapitono neteisėtų veiksmų patyrę žalos, galės kreiptis į teismą civiline tvarka.
transporto saugos administracijai, kuri yra priežiūros institucija laivybos srityje.
locmano pareigas priklauso nuo jo anksčiau įgytos laivavedžio patirties. Turintiems didelę laivavedžio patirtį nebūtina stažuotis 6 mėnesius ir jie gali laikyti egzaminą locmano licencijai gauti anksčiau nei tie, kurie tokios patirties turi mažiau. Šiuo metu locmanų trūksta, todėl galimybė greičiau paruošti locmaną darbui yra svarbi uosto veiklai užtikrinti. Administracinių nusižengimų kodekso projekte, atsižvelgiant į tai, kad uosto kapitonas nebevykdys administracinės atsakomybės taikymo funkcijos, siūloma išbraukti nuostatas dėl uosto kapitono teisės pradėti administracinių nusižengimų teiseną, atlikti administracinių nusižengimų tyrimą ir surašyti administracinių nusižengimų protokolus. Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo projekte numatomi tik redakcinio pobūdžio keitimai – atsižvelgiant į būsimą pertvarką pakeičiama nuoroda į Direkcijos teisinę formą.
Atsižvelgiant į įstatymų projektų nuostatas, kad viešoji transporto infrastruktūra galės būti valdoma ne tik patikėjimo, bet ir nuosavybės teise, teikiamas Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo projektas, kuriame atsisakoma nuorodų, kokia teise įmonės valdo nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbų turtą, taip pat į nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašą įtraukiamas naujas objektas – valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliuose esančios apsauginės dambos, plūdurai, bunos, šliuzai, navigaciniai kelio ženklai. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymų projektus toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priimti įstatymų projektai neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymų įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir plėtrai Įstatymų priėmimas neigiamos įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priimti naujų, pakeisti ar pripažinti netekusiais galios galiojančių įstatymų nereikės. 9.
įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Ar įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymų projektai neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams. 11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys Kadangi įstatymų projektais sudaromos sąlygos pertvarkyti valstybės įmones į akcines bendroves, o valstybės įmonės bus pertvarkomos tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei sutikus, todėl teikiant šiuos įstatymų projektus reikės keisti su Vidaus vandenų transporto kodekso projektu ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo projektu susijusius teisės aktus, nes juose minimi įmonių pavadinimai ir nurodyta jų teisinė forma. Pritarus įstatymų projektams, iki jų įsigaliojimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei reikės pakeisti: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 558 „Dėl Konkrečių nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutarimą Nr. 643 „Dėl Viešosios Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos teisės suteikimo procedūros tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1278 „Dėl Administracinių teisės pažeidimų registro reorganizavimo ir Administracinių nusižengimų registro nuostatų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 25 d. nutarimą Nr.
kainų 2016–2018 metams nustatymo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 12 d. nutarimą Nr. 1252 „Dėl nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto apsaugos zonų nustatymo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimą Nr. 1253 „Dėl Nacionalinės susisiekimo plėtros 2014–2022 metų programos patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 665 „Dėl Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. 199 „Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nutarimą Nr. 245 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, jų maksimalių dydžių sąrašo ir taikymo principų aprašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimą Nr. 747 „Dėl Valstybinės žemės perdavimo laikinai neatlygintinai naudotis Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste ir Šventosios valstybiniame jūrų uoste tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 13 d. nutarimą Nr. 631 „Dėl Šventosios valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, jų maksimalių dydžių sąrašo ir taikymo principų aprašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. nutarimą Nr.
valstybinio jūrų uosto keliams rekonstruoti ir tiesti, uosto plėtrai trukdančių savivaldybei nuosavybės teise priklausančių statinių netekimui ir pašalinimui iš uosto teritorijos bei uosto rezervinių teritorijų kompensuoti, perdavimo savivaldybei tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės
statusą turinčių laivų įplaukimo į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą ir buvimo jame taisyklių, Paraiškų švartuoti Lietuvos karo laivus teikimo ir nagrinėjimo taisyklių ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto nekarinėje teritorijoje esančių krantinių, rezervuojamų budintiems Lietuvos karo laivams ir užsienio valstybių karo laivams pirmumo teise švartuoti ir stovėti, sąrašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 1 d. nutarimą Nr. 605 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinių teritorijų priežiūros ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 30 d. nutarimą Nr. 490 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto kompleksinio saugos plano patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimą Nr. 126 „Dėl Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. sausio 22 d. nutarimą Nr. 78 „Dėl Prekių vežimo, laikymo ir tikrinimo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto pasienio kontrolės punktų teritorijoje esančiose muitinės prižiūrimose uosto komplekso zonose taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr.
jūrų uosto žemės, uosto akvatorijos ir uosto rezervinių teritorijų ribų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą Nr. 1119 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės reikšmės vidaus vandenų kelių sąrašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimą Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“. Įstatymų projektuose siūlomiems pakeitimams įgyvendinti susisiekimo ministrui iki įstatymų projektų įsigaliojimo reikės pakeisti keičiamų įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus. Pritarus įstatymų projektams iki jų įsigaliojimo Lietuvos transporto saugos administracijai reikės nustatyti skundų dėl uosto kapitono sprendimų ir veiksmų nagrinėjimo tvarką. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymų projektams įgyvendinti valstybės, savivaldybių ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų neprireiks. 13. Įstatymų projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymų projektų rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų nebuvo gauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis „Viešoji transporto infrastruktūra“, „oro uosto infrastruktūra“, „vidaus vandenų transportas“, „uosto infrastruktūra“, „uosto kapitonas“, ,,nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbi įmonė“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra.
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
keičiamo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje vartojamos sąvokos yra apibrėžtos įstatymuose (kodeksuose), reglamentuojančiuose atskirų transporto rūšių veiklą, išskyrus sąvoką ,,viešojo naudojimo geležinkeliai“. Taikant įstatymą, ši sąvoka galėtų būti nevienodai aiškinama. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar jos turinį nereikėtų atskleisti keičiamame įstatyme arba atitinkamai įtvirtinant Geležinkelių transporto kodekse. 2. Projekto 3 straipsniu siūlomo keisti įstatymo 6 straipsnio
transporto infrastruktūros objektai nurodyti specialiuosiuose transporto rūšių įstatymuose.“ Pastebėtina, kad siūlomos nuostatos turinys nepriklauso straipsnio reguliavimo sričiai ir yra nesusijęs su keičiamo straipsnio pavadinimu
„Transporto objektų nuosavybė“. Be to, siūlomos nuostatos neįmanoma loginiais
ryšiais susieti su prieš tai ir po to einančiomis straipsnio dalimis. Todėl siūlytina nuostatą koreguoti, kad jos paskirtis ir esmė būtų aiškūs. Kartu atkreipiame dėmesį, kad nei kartu teikiamuose įstatymų projektuose reg. Nr. XIIIP-2843 – XIIIP-2849, nei galiojančiuose įstatymuose, kuriuos siūloma keisti šiais įstatymų projektais, nėra jokių nuostatų, kuriuose būtų nurodyti konkretūs viešosios infrastruktūros objektai. Pažymėtina, jog, pavyzdžiui, valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliai nei keičiamame įstatyme, nei įstatymo projekte, reg. Nr. XIIIP-2844, kuriuo siūloma keisti Vidaus vandenų transporto kodeksą, nėra priskiriami viešosios infrastruktūros objektams.
Analogiškai reguliuojamas ir kitų viešosios infrastruktūros objektų priskirtinumas/nepriskirtinumas viešajai infrastruktūrai. Vadovaujantis teisinio aiškumo principu, svarstytina galimybė specialiuose įstatymuose aiškiai nurodyti objektus, kurie priskirtini viešajai infrastruktūrai, nes pagal teikiamą reguliavimą toks priskirtinumas gali būti tik numanomas ar tariamas. Toks teisinio reguliavimo pobūdis, ir ypač kai kalbama apie viešosios infrastruktūros objektus, vertintinas kritiškai. 3. Projekto 3 straipsniu siūlomo keisti įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje kalbant apie viešosios transporto infrastruktūros nuosavybės teisę, vartojama formuluotė „viešosios transporto infrastruktūros savininkė gali būti“. Pastebėtina, kad ši formuluotė sistemiškai nedera su straipsnio pavadinimu ir straipsnio terminologija. Siūlytina nuostatą koreguoti ir naudoti formuluotę: „viešosios transporto infrastruktūros objektai nuosavybės teise gali priklausyti“. Analogiška pastaba išsakytina ir dėl šio straipsnio 7 dalies. 4. Projekto 3 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti: „Viešosios transporto infrastruktūros savininkė gali būti Lietuvos valstybė, savivaldybė, uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei (toliau – valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė), ir uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei.” Pagal projekto aiškinamąjį raštą, siūlomos pertvarkos tikslas – paskatinti efektyvesnį valdymą ir pelno, kuris galės būti išmokėtas valstybei dividendų forma, siekimą. Projekto nuostatos svarstytinos.
Pirma, pastebėtina, kad pasirenkant juridinio asmens, kuriam perduodamas nuosavybės ar patikėjimo teise valstybės ar savivaldybės turtas, teisinę formą, turėtų būti atsižvelgiama į konkrečiai teisinei formai būdingus ypatumus. Pagal Civilinio kodekso 2.34 straipsnį, juridiniai asmenys gali būti viešieji ir privatūs. Viešųjų juridinių asmenų tikslas – tenkinti viešuosius interesus, o privačių – tenkinti privačius interesus (siekti kuo didesnio pelno jo dalyviams). Atsižvelgiant į tai, skiriasi ir jų teisnumas. Pagal Civilinio kodekso 2.74 straipsnį, privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas. Tuo tarpu viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą – jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Taigi, pertvarkius viešosios infrastruktūros valdymą taip, kaip siūloma analizuojamame projekte ir kartu su juo teikiamuose projektuose (valstybės ar savivaldybės turtą perduodant privatiems juridiniams asmenims, valstybės ar savivaldybės valdomoms bendrovėms), keičiasi viešosios infrastruktūros valdytojų veiklos prioritetai – viešųjų interesų tenkinimas tampa antraeiliu tikslu, į pirmą vietą iškeliamas pelno siekimas. Neaišku, kokios bus tokio teisinio reguliavimo pasekmės, ar dėl siūlomo teisinio reguliavimo nenukentės vartotojai, ar viešosios paslaugos netaps per brangios atitinkamai visuomenės daliai.
Antra, nors projekte ir nurodyta, kad viešosios transporto infrastruktūros savininke gali būti uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, tačiau, atsižvelgiant į Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog į privatizavimo objektų sąrašą gali būti įtrauktos visų valstybei ir savivaldybei nuosavybės teise priklausančių įmonių akcijos, išskyrus tas akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijas, kurių privatizavimą riboja įstatymai, svarstytina galimybė projektą papildyti atitinkama imperatyvia nuostata, draudžiančia nurodytų bendrovių akcijų privatizavimą. Trečia, atkreipiame dėmesį, kad perdavus viešosios infrastruktūros valdymą privatiems juridiniams asmenims ir pakeitus jos valdymo prioritetus, bus sukurtos įstatyminės valstybės, savivaldybių komercinio pobūdžio monopolijos, kurių tikslas - siekti pelno, nepaisant viešųjų interesų tenkinimo būtinybės. Pažymėtina, kad tokių monopolinių įmonių veikla įstatyminiu lygmeniu iš esmės nebus reguliuojama, nebus ribojama galimybė siekti kaip įmanoma didesnio pelno, nebus nustatyta pareiga atsižvelgti į viešuosius interesus, be to, neegzistuos joks nepriklausomas reguliatorius, galintis daryti įtaką tokių privačių juridinių asmenų veiklai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo doktriną, susijusią su Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies aiškinimu. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalį, yra pažymėjęs, jog nuostata „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“ reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota.
Tačiau draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti. Toks konstatavimas sudaro teisines prielaidas taikyti monopolistui atitinkamus reikalavimus ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai). Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia ir įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad gamyba ir rinka nebūtų monopolizuotos, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė bei numatytos priemonės jai apsaugoti.” Šių doktrininių nuostatų kontekste pastebėtina, kad siūlomas reguliavimas įtvirtins monopolijas ir jokiais, įstatymuose apibrėžtais būdais, neužtikrins kitų ūkio subjektų bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų. Manytina, kad toks siūlomas reguliavimo pobūdis neatitinka proporcingo teisinio reguliavimo reikalavimų ir nedera su Konstitucinio Teismo doktrina. Svarstytina galimybė reguliavimą tobulinti, šalinant minėtus trūkumus. Kaip analogija šiuo atveju galėtų būti nurodomos valstybės kontroliuojamos energetikos įmonės, kurių veikla yra išsamiai reguliuojama energetikos sektoriaus įstatymuose, be to jų veiklą prižiūri nepriklausomas reguliatorius - Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Ketvirta, projekto nuostata nedera su Geležinkelių transporto kodekso 5 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad viešoji geležinkelių infrastruktūra yra valstybės nuosavybė, o viešoji geležinkelių infrastruktūra neprivatizuojama. Tuo tarpu pagal vertinamąją projekto nuostatą bei projekto 1 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 2 straipsnio 18 dalies nuostatas, viešosios geležinkelių infrastruktūros savininkais galėtų būti savivaldybė, uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ir savivaldybei, ir uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas reikėtų suderinti su Geležinkelių transporto kodekso nuostatomis. Kartu svarstytina, ar viešoji geležinkelių infrastruktūra, kaip Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis viešosios transporto infrastruktūros objektas, neturėtų būti nurodyta projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Penkta, atsižvelgiant į tai, kad, priėmus įstatymą, valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji transporto infrastruktūra galėtų būti nuosavybės teise perduota privatiems juridiniams asmenims ir taptų privačia nuosavybe, atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo nutarimuose, aiškinant Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatas, suformuotą valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo doktriną.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn (įskaitant jo privatizavimą) konstituciškai pateisinamas tik tada, kai tuo galima duoti didesnę naudą visuomenei, kai tokiu perdavimu siekiama patenkinti svarbius, konstituciškai pagrįstus visuomenės poreikius/interesus. Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, paisydamas konstitucijos ir atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, gali nustatyti perduodamo kitų subjektų nuosavybėn turto režimą (naudojimo sąlygas ir tvarką), idant ir toliau būtų užtikrinami visuomenės interesai, tautos gerovė, būtų įgyvendinamos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 liepos 8 d., 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimai). Svarstytina, ar, projekto aiškinamajame rašte nurodyti valstybės turto perdavimo nuosavybės teise privatiems juridiniams asmenims tikslai – paskatinti efektyvesnį tokio turto valdymą ir pelno, kuris galėtų būti išmokėtas dividendų forma, siekį yra pakankami, atsižvelgiant į tai, kad projekte nėra siūloma nustatyti privatiems juridiniams asmenims perduodamo valstybės turto tolesnio naudojimo viešiesiems interesams tenkinti ir tai užtikrinančių jo naudojimo sąlygų, atitinka Konstitucinio Teismo suformuotą valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo doktriną ir valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principus, nurodytus Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje.
Šešta, neaiškus vertinamosios projekto nuostatos, pagal kurią viešoji transporto infrastruktūra nuosavybės teise gali priklausyti privatiems juridiniams asmenims, santykis su Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, pagal kurias valstybės turto investavimas – valstybei nuosavybės teise priklausančio turto kaip įnašo perdavimas akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei nustatant (formuojant) įstatinį kapitalą, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka valstybės įmonė pertvarkoma į akcinę bendrovę ar uždarąją akcinę bendrovę. Iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra pakankamai aišku, ar visa viešoji transporto infrastruktūra būtų perduota minėtiems privatiems juridiniams asmenims kaip valstybės turtinis įnašas formuojant akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių įstatinį kapitalą, kai į tokios teisinės formos juridinius asmenis būtų pertvarkomos valstybės įmonės. Svarstytina, ar projekto nuostatų nereikėtų patikslinti, pašalinant šį neaiškumą.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 22 straipsnį, perduodant valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą kaip įnašą akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei nustatant (formuojant) įstatinį kapitalą, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka valstybės ar savivaldybės įmonė pertvarkoma į akcinę bendrovę ar uždarąją akcinę bendrovę, prieš priimant sprendimą investuoti, būtina jį ekonomiškai ir socialiai pagrįsti, be to, investavimas galimas, jei yra tenkinami bent trys
analizuojamu projektu siekiama sudaryti prielaidas valstybės ir savivaldybės įmones pertvarkyti į akcines ir uždarąsias akcines bendroves, manytina, jog nurodytas ekonominis ir socialinis pagrindimas turėtų būti atliktas ir atitikimas įstatyme nurodytiems kriterijams nustatytas prieš Seimui priimant sprendimą dėl siūlomų įstatymo pakeitimų. Septinta, pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą viešoji transporto infrastruktūra galėtų būti tiek valstybės nuosavybe, tiek savivaldybių, taip pat privačių juridinių asmenų, kurie yra tiesiogiai arba netiesiogiai valdomi valstybės ar valstybės valdomų privačių juridinių asmenų. Iš projekte pateikto visuminio teisinio reguliavimo nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis būtų parenkamas (nustatomas) konkretus viešosios transporto infrastruktūros savininkas, t.y., kuri konkrečiai viešosios transporto infrastruktūros dalis būtų paliekama valstybės nuosavybe, kuri perduodama privatiems juridiniams asmenims ir tampa privačia nuosavybe.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą pažymėjo, kad iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos ,,valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas“ įstatymų leidėjui kyla pareiga visus svarbiausius valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykių elementus nustatyti įstatymu (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2015 m. vasario 24 d. nutarimai). Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektu keičiamame įstatyme nereikėtų nustatyti konkrečius kriterijus, kuriais remiantis viešoji transporto infrastruktūra būtų paliekama valstybine nuosavybe ar perduodama privačių juridinių asmenų nuosavybėn. 5. Projekto 3 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti: „Jeigu valstybės valdoma bendrovė neturi turto, iš kurio galima išieškoti, išieškotojų reikalavimai tenkinami iš valstybės biudžeto, bet ne daugiau, negu yra viešosios transporto infrastruktūros turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė.” Nuostata diskutuotina. Pagal siūlomą teisinį reguliavimą nebebus draudžiama viešosios transporto infrastruktūros objektais užtikrinti kitų asmenų įsipareigojimų įvykdymą. Be to, į viešosios transporto infrastruktūros objektus bus galima nukreipti kreditorių išieškojimus tiek pagal pačios bendrovės, tiek pagal kitų asmenų prisiimtus įsipareigojimus, jeigu jų įvykdymui užtikrinti buvo įkeisti viešosios transporto infrastruktūros objektai ar kitu būdu valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė buvo užtikrinusi kitų asmenų įsipareigojimų įvykdymą (garantija, laidavimu).
Jeigu pagal įstatymus viešosios transporto infrastruktūros objektu, į kurį nukreiptas kreditorių išieškojimas, būtų turtas, iš kurio negalima išieškoti, kreditorių reikalavimai būtų tenkinami iš valstybės biudžeto, turto, į kurį negali būti nukreiptas išieškojimas, vertės ribose. Pastebėtina, kad šiuo metu tokia nuostata yra taikoma pagal Civilinio proceso kodekso 674 straipsnį, kai nukreipiamas išieškojimas į valstybės ar savivaldybės įmonės turtą. Tačiau toks galiojantis teisinis reguliavimas gali būti pateisinamas tuo, jog valstybės ir savivaldybės įmonės turi specialųjį teisnumą, jų įsipareigojimai turi būti susiję su įmonės, kuri tenkina viešuosius interesus, veiklos tikslais ir negali jiems prieštarauti. Taigi abejotina, ar tokia pati taisyklė gali būti taikoma ir privatiems juridiniams asmenims, t. y. ar valstybė turi prisiimti privataus juridinio asmens, nors jo visos akcijos nuosavybės teise ir priklauso valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise, veiklos riziką, įskaitant riziką, kuri buvo prisiimta siekiant kitų nei šių bendrovių steigimo dokumentuose nustatytų tikslų. Svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas užtikrins efektyvų valstybės biudžeto lėšų naudojimą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad viešosios transporto infrastruktūros objektais užtikrinant kitų asmenų įsipareigojimų vykdymą, šios infrastruktūros valdytojas nebus įpareigotas atsižvelgti į tokios infrastruktūros vertę ir galės užtikrinti kitų asmenų įsipareigojimus net ypatingai didelės vertės infrastruktūros objektais.
Be to, tokia situacija, kai valstybė prisiimtų pareigą dengti privataus juridinio asmens nuostolius, nesant jokios atitinkamos atsakomybės, neskatintų šio juridinio asmens valdymo organų atsakingos ir apdairios veiklos. Be to, nuostata ,,išieškotojų reikalavimai tenkinami iš valstybės biudžeto, bet ne daugiau negu yra viešosios transporto infrastruktūros turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė“ (pabraukta mūsų). Iš šios projekto nuostatos nėra pakankamai aišku, ar turimas omenyje valstybės valdomai bendrovei nuosavybės teise priklausantis viešosios transporto infrastruktūros turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, ar ši nuostata turėtų būti aiškinama plečiamai. Svarstytina, ar, siekiant aiškumo, vertinamąją projekto nuostatą nereikėtų patikslinti
straipsnio 6 dalyje siūloma reguliuoti teisinius santykius, susijusius su išieškojimu iš valstybės valdomų bendrovių. Svarstytina, ar reguliavimą nederėtų papildyti aptariant ir išieškojimą iš savivaldybių valdomų įmonių. 7. Projekto 4 straipsnyje, keičiant įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, siūloma nustatyti bendros taisyklės, jog lėšos, gautos už naudojimąsi viešąja transporto infrastruktūra, naudojamos tik šios infrastruktūros funkcionavimui užtikrinti ir keičiamo įstatymo
diskutuotinas.
Siūlymas diskutuotinas. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad ši išimtis – bendroji lėšų naudojimo taisyklė netaikoma tais atvejais, kai viešosios transporto infrastruktūros savininkė yra valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė, kurios visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, pagrįsta tuo, jog tokia bendrovė bus savarankiškas juridinis asmuo, todėl nedera nurodyti, kaip jis turėtų naudoti pajamas, gautas naudojantis jam priklausančiu turtu. Pastebėtina, jog tas faktas, kad viešoji transporto infrastruktūra perduodama nuosavybės teise valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, nepakeičia viešosios transporto infrastruktūros paskirties. Šioje išvadoje minėta, jog nurodytos bendrovės, kaip privatūs juridiniai asmenys, pirmiausia turės siekti pelno, o viešųjų interesų tenkinimas nebus jų prioritetu. Taigi įstatyme nustačius nurodytą išimtį, gali susidaryti situacija, kai viešosios infrastruktūros naudojimas pabrangs, o už jos naudojimą gautos lėšos teisėtai galės būti nukreiptos finansuoti kitą, pelningesnę, bendrovės veiklą. Svarstytina, ar siūlomas reguliavimas yra pakankamas, jog užtikrintų tinkamą viešosios transporto infrastruktūros išlaikymą ir plėtrą. 8. Projekto 5 straipsniu siūloma atsisakyti įstatymo
valdytoją skiria Vyriausybė ar jos įgaliota institucija arba savivaldybės institucija. Valdytojui parinkti skelbiamas konkursas arba viešajai transporto infrastruktūrai valdyti steigiama įmonė.“ Be to, įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad „Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise arba savivaldybei nuosavybės teise priklausančios viešosios transporto infrastruktūros valdytoją skiria Vyriausybė arba savivaldybės institucija.“ Taigi reguliavime nelieka nustatyto būdo, kuriuo paskiriamas viešosios transporto infrastruktūros valdytojas. Toks reguliavimo pobūdis kelia abejonių dėl jo skaidrumo.
Pastebėtina, jog nenustačius jokio paskyrimo būdo, toks paskyrimas priklausytų išimtinai nuo tam tikrų, subjektyvaus pobūdžio, viešai neskelbiamų kriterijų, todėl galimai kiltų net korupcinio pobūdžio rizikos. Svarstytina galimybė aptariamo reguliavimo neatsisakyti arba jį tobulinti. 9. Projekto 6 straipsniu siūloma keisti įstatymo 15 straipsnio 2 dalį ir nustatytai, kad „Lėšas, gautas už naudojimąsi viešąja transporto infrastruktūra, viešosios transporto infrastruktūros valdytojas naudoja pagal viešosios transporto infrastruktūros savininko ar jo įgaliotos institucijos patvirtintą pajamų ir išlaidų sąmatą bei patvirtintas programas šio straipsnio 1 dalyje numatytiems tikslams, išskyrus atvejus, kai viešosios transporto infrastruktūros savininkė yra valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, arba kai viešosios transporto infrastruktūros valdymas perduodamas investuotojui, kaip tai numatyta šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje“ (pabraukta mūsų). Atkreiptinas dėmesys, jog priėmus tokio pobūdžio nuostatą valstybės ar savivaldybės valdomos įmonės, kai jos bus viešosios transporto infrastruktūros savininkėmis, galės nesivadovauti keičiamo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu principu, jog būtina sudaryti galimybę naudotis viešosios transporto infrastruktūros objektu nediskriminacinėmis sąlygomis. Be to, lėšų, gautų už naudojimąsi infrastruktūra nereikės skirti užtikrinti, kad viešosios transporto infrastruktūros objektas atitiktų saugaus eismo, aplinkosaugos ir kitus reikalavimus, nustatytus keičiamo įstatymo 10 ir 11 straipsniuose, nereikės tokių lėšų skirti tinkamai priežiūrai, modernizavimui ir viešosios transporto infrastruktūros objektų plėtojimui.
Kaip jau minėta šioje išvadoje, tas faktas, kad viešoji transporto infrastruktūra perduodama nuosavybės teise valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, nepakeičia viešosios transporto infrastruktūros paskirties ir esmės, todėl kelia abejonių, jog iš įstatymo siūloma eliminuoti būtinybę investuoti lėšas, siekiant užtikrinti galimybę visiems naudotis viešąja infrastruktūra nediskriminaciniais pagrindais, ir viešosios infrastruktūros atitiktį saugaus eismo, aplinkosauginiams ir kitiems įstatymų reikalavimams. 10. Atsižvelgiant į imperatyvią Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, jog
„Teisės akto projekto rengėjas atlieka teisės akto projekto antikorupcinį
vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto patikėjimo teisės perleidimu, valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės ar valdymo teisės perleidimu privatiems asmenims“, turi būti atliktas teikiamo įstatymo projekto antikorupcinis vertinimas. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, ar toks vertinimas buvo atliktas. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TRANSPORTO VEIKLOS PAGRINDŲ ĮSTATYMO NR. I-1863 2, 4, 6, 9, 14, 15 IR 18
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,Viešoji transporto
infrastruktūra – transporto infrastruktūra, kuri skirta keleiviams, bagažui ir
(arba) kroviniams vežti ir kurią sudaro viešoji geležinkelių infrastruktūra, Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausantys geležinkelių paslaugų įrenginiai, valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės viešieji keliai, tarptautinių oro uostų infrastruktūra, skrydžių valdymo sistemos įrenginiai, vidaus vandenų transporto infrastruktūra, jūrų uostų infrastruktūra. Konkretūs viešosios transporto infrastruktūros objektai nurodyti specialiuosiuose transporto rūšių įstatymuose“. Atkreipiame dėmesį, kad teikiamą įstatymo projektą lydinčiojo Vidaus vandenų transporto kodekso 2, 3 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto reg. Nr. XIIIP-2843(2) 1 straipsnyje Vidaus vandenų transporto kodekso 2 straipsnio 2 dalyje siūloma apibrėžti sąvoką ,,vidaus vandenų transporto infrastruktūra“. Šios sąvokos apibrėžime nurodoma, kad vidaus vandenų transporto infrastruktūra yra transporto infrastruktūros dalis ir kurią sudaro vidaus vandenų keliai, apsauginės dambos, bunos, laivų šliuzai. Pažymėtina, kad tiek iš minėtos sąvokos apibrėžimo, tiek iš kitų pastarojo įstatymo projekto nuostatų nėra aišku, kurie vidaus vandenų transporto objektai būtų priskiriami viešąjai vidaus vandenų transporto infrastruktūrai. Pastebėtina ir tai, kad iš teikiamą įstatymo projektą lydinčiųjų Aviacijos įstatymo Nr. VIII-2066 11 ir 33 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto reg. Nr. XIIIP-2843(2) ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo Nr.
I-1340 2, 3, 5, 10, 11, 14, 17, 19, 22, 32, 33, 34 straipsnių pakeitimo ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto reg. Nr. XIIIP-2845(2) turinio taip pat nėra aišku, kurie civilinės aviacijos objektai ir uosto infrastruktūros objektai būtų priskirti viešajai transporto infrastruktūrai. Atsižvelgus į tai, projektų nuostatas reikėtų papildyti, pašalinant šiuos neaiškumus. 2. Projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad viešosios transporto infrastruktūros objektai nuosavybės teise gali priklausyti Lietuvos valstybei, savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei ar akcinei bendrovei, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, ir uždarajai akcinei bendrovei ar akcinei bendrovei, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei. Atkreipiame dėmesį, kad projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti viešosios transporto infrastruktūros objektai, kurie yra išimtinė Lietuvos valstybės nuosavybė, todėl jie nuosavybės teise priklausyti savivaldybėms ar uždarosioms akcinėms bendrovėms ar akcinėms bendrovėms, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, negali. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas būtina suderinti tarpusavyje. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
2021-06-16
1Komiteto posėdyje (nuotoliniu būdu) dalyvavo: komiteto pirmininkas K.Starkevičius, komiteto pirmininko
pavaduotojas G.Paluckas; komiteto nariai: A.Bagdonas, V.Fiodorovas, A.Kupčinskas, R.Miliūtė, L.Mogenienė, I.Pakarklytė, J.Pinskus, P.Saudargas, L.Savickas, M.Skritulskas. Komiteto biuro: vedėja R. Petkūnienė; patarėjai: D. Šaltmeris, R. Duburaitė, R.Danė, L. Jasiukėnienė, I. Jurkšuvienė, Ž. Klimka; padėjėja Z. Jodkonienė. Kviestieji asmenys: susisiekimo ministras M.Skuodis, VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos atstovas L.Rudys, Susisiekimo ministerijos kancleris R.Dilba, Susisiekimo ministerijos atstovės I.Bernotaitė ir A.A.Mikalonė, VĮ Vidaus vandenų kelių direkcija atstovas V.Vinokurovas, Lietuvos laivų savininkų asociacijos atstovas G.Kutka. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-141
projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje vartojamos sąvokos yra apibrėžtos įstatymuose (kodeksuose), reglamentuojančiuose atskirų transporto rūšių veiklą, išskyrus sąvoką ,,viešojo naudojimo geležinkeliai“. Taikant įstatymą, ši sąvoka galėtų būti nevienodai aiškinama. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar jos turinį nereikėtų atskleisti keičiamame įstatyme arba atitinkamai įtvirtinant Geležinkelių transporto kodekse. Pritarti. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams: „Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje nėra sąvokos ,,viešojo naudojimo geležinkeliai“.
Ši sąvoka paminėta projekto 3 straipsnyje ir ši sąvoka pakeista į sąvoką ,,viešoji geležinkelių infrastruktūra“ (žr. į 2 pastabos tikslinimą). Atsižvelgiant į pasikeitusį Geležinkelių transporto kodekso 5 straipsnį, viešosios transporto infrastruktūros objektai papildyti Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausančiais geležinkelių paslaugų įrenginiais. Taip pat atsižvelgiant į 2 pastabą, pakeisti Įstatymo projekto 1 straipsnį ir keičiamo įstatymo 2 straipsnio 18 dalį išdėstyti taip: „18. Viešoji transporto infrastruktūra – transporto infrastruktūra, kuri skirta keleiviams, bagažui ir (arba) kroviniams vežti ir kurią sudaro viešoji geležinkelių infrastruktūra, Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausantys geležinkelių paslaugų įrenginiai, valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės viešieji keliai, tarptautinių oro uostų infrastruktūra, skrydžių valdymo sistemos įrenginiai, vidaus vandenų transporto infrastruktūra, jūrų uostų infrastruktūra. Konkretūs viešosios transporto infrastruktūros objektai nurodyti specialiuosiuose transporto rūšių įstatymuose.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-143
įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad „Konkretūs viešosios transporto infrastruktūros objektai nurodyti specialiuosiuose transporto rūšių įstatymuose.“ Pastebėtina, kad siūlomos nuostatos turinys nepriklauso straipsnio reguliavimo sričiai ir yra nesusijęs su keičiamo straipsnio pavadinimu
„Transporto objektų nuosavybė“. Be to, siūlomos nuostatos neįmanoma loginiais
ryšiais susieti su prieš tai ir po to einančiomis straipsnio dalimis. Todėl siūlytina nuostatą koreguoti, kad jos paskirtis ir esmė būtų aiškūs. Kartu atkreipiame dėmesį, kad nei kartu teikiamuose įstatymų projektuose reg. Nr.
XIIIP-2849, nei galiojančiuose įstatymuose, kuriuos siūloma keisti šiais įstatymų projektais, nėra jokių nuostatų, kuriuose būtų nurodyti konkretūs viešosios infrastruktūros objektai. Pažymėtina, jog, pavyzdžiui, valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliai nei keičiamame įstatyme, nei įstatymo projekte, reg. Nr. XIIIP-2844, kuriuo siūloma keisti Vidaus vandenų transporto kodeksą, nėra priskiriami viešosios infrastruktūros objektams. Analogiškai reguliuojamas ir kitų viešosios infrastruktūros objektų priskirtinumas/nepriskirtinumas viešajai infrastruktūrai. Vadovaujantis teisinio aiškumo principu, svarstytina galimybė specialiuose įstatymuose aiškiai nurodyti objektus, kurie priskirtini viešajai infrastruktūrai, nes pagal teikiamą reguliavimą toks priskirtinumas gali būti tik numanomas ar tariamas. Toks teisinio reguliavimo pobūdis, ir ypač kai kalbama apie viešosios infrastruktūros objektus, vertintinas kritiškai. Pritarti iš dalies. Taip pat atsižvelgiant į 2, 3 ir 4 pastabos 4 argumentą, 5 ir 6 pastabas, pakeisti Įstatymo projekto 3 straipsnį ir keičiamo įstatymo 6 straipsnį išdėstyti taip: „6 straipsnis. Transporto objektų nuosavybė
valstybei, savivaldybėms, Lietuvos Respublikos ir užsienio fiziniams asmenims ir juridiniams asmenims. 2. Viešojo naudojimo geležinkeliai, valstybinės reikšmės keliai, tarptautinių oro uostų infrastruktūra, skrydžių valdymo sistemos įrenginiai, valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliai, valstybinių jūrų uostų infrastruktūra yra Lietuvos valstybės nuosavybė. 3. Viešosios transporto infrastruktūros objektais negali būti užtikrinami trečiųjų asmenų įsipareigojimai. Į juos negali būti nukreipti išieškojimai pagal kreditorių reikalavimus. 4.
4Viešosios transporto infrastruktūros objektus,
žemę, akvatoriją (vandens plotus), kitą priskirtą ar sukurtą turtą viešosios transporto infrastruktūros valdytojas valdo, naudoja bei disponuoja turto patikėjimo teisėmis vadovaudamasis šiuo ir kitais įstatymais, administraciniu aktu ar sutartimi. 2. Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenų keliai, viešoji geležinkelių infrastruktūra, Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausantys geležinkelių paslaugų įrenginiai, valstybinės reikšmės keliai ir šiems objektams priskirta žemė. 3. Viešosios transporto infrastruktūros objektai nuosavybės teise gali priklausyti Lietuvos valstybei, savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei ar akcinei bendrovei, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei (toliau – valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė), ir uždarajai akcinei bendrovei ar akcinei bendrovei, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei. Kai viešosios transporto infrastruktūros objektai nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, uždarajai akcinei bendrovei ar akcinei bendrovei, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, šių bendrovių akcijos neprivatizuojamos. 4. Viešosios transporto infrastruktūros objektai, žemė, akvatorija (vandens plotai), kitas priskirtas ar sukurtas turtas yra valdomi nuosavybės teise arba valdomi, naudojami ir disponuojama jais turto patikėjimo teise vadovaujantis šiuo ir kitais įstatymais. 5. Jeigu valstybės valdoma bendrovė ar savivaldybės valdoma bendrovė neturi turto, iš kurio galima išieškoti, išieškotojų reikalavimai tenkinami iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, bet ne daugiau, negu yra valstybės valdomai bendrovei ar savivaldybės valdomai bendrovei nuosavybės teise priklausančio viešosios transporto infrastruktūros turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė. 6.
juridinis asmuo.“ Keičiamuose specialiuosiuose įstatymuose detalizuota, kas sudaro konkrečią transporto infrastruktūrą: oro uosto infrastruktūra – transporto infrastruktūra, kurią sudaro aerodromas, specialios paskirties statiniai ir įrenginiai; vidaus vandenų transporto infrastruktūra – transporto infrastruktūros dalis, kurią sudaro vidaus vandenų keliai, apsauginės dambos, bunos, laivų šliuzai; uosto infrastruktūra – transporto infrastruktūros dalis, kurią sudaro molai, bangolaužiai, laivybos kanalas, krantinės, krantosaugos statiniai, navigacijos įrenginiai ir keliai, esantys uosto teritorijoje; viešoji geležinkelių infrastruktūra – geležinkelių infrastruktūra, skirta viešiesiems ir ūkio subjektų poreikiams tenkinti – keleiviams, bagažui ir (ar) kroviniams vežti, manevruoti ir (ar) važiuoti į geležinkelių infrastruktūros objektų statybos, remonto ir (ar) techninės priežiūros darbų atlikimo vietą ir iš jos; kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelio elementai yra šie: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-143
siūlomo keisti įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje kalbant apie viešosios transporto infrastruktūros nuosavybės teisę, vartojama formuluotė „viešosios transporto infrastruktūros savininkė gali būti“. Pastebėtina, kad ši formuluotė sistemiškai nedera su straipsnio pavadinimu ir straipsnio terminologija.
Siūlytina nuostatą koreguoti ir naudoti formuluotę:
„viešosios transporto infrastruktūros objektai
nuosavybės teise gali priklausyti“. Analogiška pastaba išsakytina ir dėl šio straipsnio 7 dalies. Pritarti. Žr. į 2 pastabos tikslinimą. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-143
dėstomo keičiamo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti: „Viešosios transporto infrastruktūros savininkė gali būti Lietuvos valstybė, savivaldybė, uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei (toliau – valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė), ir uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei.” Pagal projekto aiškinamąjį raštą, siūlomos pertvarkos tikslas – paskatinti efektyvesnį valdymą ir pelno, kuris galės būti išmokėtas valstybei dividendų forma, siekimą. Projekto nuostatos svarstytinos. Pirma, pastebėtina, kad pasirenkant juridinio asmens, kuriam perduodamas nuosavybės ar patikėjimo teise valstybės ar savivaldybės turtas, teisinę formą, turėtų būti atsižvelgiama į konkrečiai teisinei formai būdingus ypatumus. Pagal Civilinio kodekso 2.34 straipsnį, juridiniai asmenys gali būti viešieji ir privatūs. Viešųjų juridinių asmenų tikslas – tenkinti viešuosius interesus, o privačių
Taigi, pertvarkius viešosios infrastruktūros valdymą taip, kaip siūloma analizuojamame projekte ir kartu su juo teikiamuose projektuose (valstybės ar savivaldybės turtą perduodant privatiems juridiniams asmenims, valstybės ar savivaldybės valdomoms bendrovėms), keičiasi viešosios infrastruktūros valdytojų veiklos prioritetai – viešųjų interesų tenkinimas tampa antraeiliu tikslu, į pirmą vietą iškeliamas pelno siekimas. Neaišku, kokios bus tokio teisinio reguliavimo pasekmės, ar dėl siūlomo teisinio reguliavimo nenukentės vartotojai, ar viešosios paslaugos netaps per brangios atitinkamai visuomenės daliai. Nepritarti. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams: „Pastaboje referuojama į Civilinio kodekso 2.34 straipsnį ir jo aiškinimo doktriną, tačiau šis Civilinio kodekso straipsnis numato tik juridinių asmenų skirstymą į viešuosius ir privačiuosius, taip pat tai, kad viešųjų juridinių asmenų tikslas tenkinti viešuosius interesus, o privačių juridinių asmenų – tenkinti privačius interesus. Jokioje teisės aktų nuostatoje nėra numatyta, kad vienintelis privačių juridinių asmenų tikslas yra pelno siekimas ir kad privačių juridinių asmenų įstatuose negali būti numatyti kiti tikslai. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje (nuo
svarbą ir nukrypsta nuo aiškinimo, kad pelno ar maksimalaus pelno siekimas yra privalomas bendrovės tikslas. LAT nurodo, kad bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – „[...] tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų“ (2011 m. gruodžio 16 d. LAT nutartis c. b. Nr. 3K-3-511/2011).
3K-3-511/2011). Toje pačioje byloje LAT pažymėjo, kad juridinių asmenų tikslai nustatomi jų įstatuose, o su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose. Kitoje byloje LAT taip pat yra pabrėžęs darnaus ir ilgalaikio vystymosi svarbą bei aiškiai identifikuojant, kad greitas pelnas gali būti nesuderinamas su bendrovės ilgalaike veikla (2013 m. gruodžio 23 d. LAT nutartis c. b. Nr. 3K-3-681/2013). Taigi, teisės aktų nuostatos ir LAT praktika patvirtina, kad pelno siekimas savaime nėra privačių juridinių asmenų prioritetinis tikslas, nes net ir privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose, kuriuos tvirtina bendrovės akcininkai, gali būti numatyti kiti privataus juridinio asmens siektini tikslai. Dar daugiau itin svarbu pabrėžti privataus ir viešo juridinio asmens skirtumą – tiek privatūs, tiek vieši juridiniai asmenys (šiuo atveju valstybės įmonės) gali siekti ir siekia pelno (vienos daugiau, kitos mažiau), nes tik pelninga veikla gali užtikrinti juridinio asmens tvarumą. Nepaisant valstybės įmonės kaip viešojo juridinio asmens teisinės formos, jau šiuo metu valstybės įmonėms yra nustatyti siektini pelningumo rodikliai. Todėl būtent akcininko bendrovės steigimo dokumentuose nustatomi tikslai, o ne teisinė forma lemia tai, kokių tikslų sieks pertvarkytos valstybės įmonės. Be to, bendrovės akcijų valdytojas valstybės siekiamus tikslus valstybės valdomoje įmonėje taip pat išdėstys ir rašte dėl valstybės siekiamų tikslų valstybės valdomoje įmonėje ir keliamų lūkesčių valstybės valdomai įmonei. Tokia pareiga akcijų valdytojai yra numatyta Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665, 12¹ – 12⁸ punktuose.
665, 12¹ – 12⁸ punktuose. Esminis įstatymo leidėjo nustatytas skirtumas tarp viešojo juridinio asmens ir privataus juridinio asmens, susijęs su pelnu, yra pelno skirstymas – t. y. privačių juridinių asmenų atveju (pvz. akcinių bendrovių) pelnas gali būti skirstomas dalyviams, tuo tarpu viešųjų juridinių asmenų atveju – ne (Civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalis). Vienintelė išimtis, kuri iš esmės yra ydinga teisinio reguliavimo prasme ir subjektų lygiateisiškumo prasme, yra valstybės įmonės teisinė forma. T. y. nors šiuo konkrečiu atveju valstybės įmonė yra viešasis juridinis asmuo, ji yra verslo subjektas, kuris uždirbtą pelną lygiai taip pat kaip ir akcinė bendrovė skirsto savo dalyviui, t. y. šiuo atveju – valstybei. Todėl valstybės įmonių pertvarkymas į akcines bendroves, kurių vieninteliu akcininku taptų valstybė, savaime nereiškia, kad keistųsi viešosios infrastruktūros valdytojų veiklos prioritetai ir viešųjų interesų tenkinimas taptų antraeiliu bendrovių tikslu.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-143 Antra, nors projekte ir nurodyta, kad viešosios transporto infrastruktūros savininke gali būti uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, tačiau, atsižvelgiant į Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog į privatizavimo objektų sąrašą gali būti įtrauktos visų valstybei ir savivaldybei nuosavybės teise priklausančių įmonių akcijos, išskyrus tas akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijas, kurių privatizavimą riboja įstatymai, svarstytina galimybė projektą papildyti atitinkama imperatyvia nuostata, draudžiančia nurodytų bendrovių akcijų privatizavimą. Pritarti. Žr. į 2 pastabos tikslinimą. 6.
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-143 Trečia, atkreipiame dėmesį, kad perdavus viešosios infrastruktūros valdymą privatiems juridiniams asmenims ir pakeitus jos valdymo prioritetus, bus sukurtos įstatyminės valstybės, savivaldybių komercinio pobūdžio monopolijos, kurių tikslas - siekti pelno, nepaisant viešųjų interesų tenkinimo būtinybės. Pažymėtina, kad tokių monopolinių įmonių veikla įstatyminiu lygmeniu iš esmės nebus reguliuojama, nebus ribojama galimybė siekti kaip įmanoma didesnio pelno, nebus nustatyta pareiga atsižvelgti į viešuosius interesus, be to, neegzistuos joks nepriklausomas reguliatorius, galintis daryti įtaką tokių privačių juridinių asmenų veiklai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo doktriną, susijusią su Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies aiškinimu. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos
monopolizuoti gamybą ir rinką“ reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota. Tačiau draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti. Toks konstatavimas sudaro teisines prielaidas taikyti monopolistui atitinkamus reikalavimus ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai).
Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia ir įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad gamyba ir rinka nebūtų monopolizuotos, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė bei numatytos priemonės jai apsaugoti.” Šių doktrininių nuostatų kontekste pastebėtina, kad siūlomas reguliavimas įtvirtins monopolijas ir jokiais, įstatymuose apibrėžtais būdais, neužtikrins kitų ūkio subjektų bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų. Manytina, kad toks siūlomas reguliavimo pobūdis neatitinka proporcingo teisinio reguliavimo reikalavimų ir nedera su Konstitucinio Teismo doktrina. Svarstytina galimybė reguliavimą tobulinti, šalinant minėtus trūkumus. Kaip analogija šiuo atveju galėtų būti nurodomos valstybės kontroliuojamos energetikos įmonės, kurių veikla yra išsamiai reguliuojama energetikos sektoriaus įstatymuose, be to jų veiklą prižiūri nepriklausomas reguliatorius - Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Nepritarti. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams:
„Juridinio asmens teisinė forma nenulemia
monopolijos egzistavimo ar neegzistavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad atitinkamose srityse jau šiuo metu paslaugas teikia vienintelis subjektas (valstybės įmonės) (pvz. VĮ „Oro navigacija“, VĮ Lietuvos oro uostai, VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, VĮ Vidaus vandens kelių direkcija). Todėl siūlomas reguliavimas jokiomis priemonėmis nesukurs ar nesustiprins monopolijų (priešingai – kaip tik sudaromos prielaidos analogiškos infrastruktūros savininkais būti kitiems ūkio subjektams).
Visų pirma, pertvarkomos valstybės įmonės jau šiuo metu turi teisę ir siekia pelno lygiai taip pat kaip ir bet kokie kiti ūkio subjektai. Antra, kokių tikslų ir kokio pelno turėtų siekti juridinis asmuo turi teisę pasakyti juridinio asmens dalyvis, šiuo konkrečiu valstybės įmonių ir būsimų akcinių bendrovių atveju – būtent valstybė. Todėl kaip ir dabar, taip ir po pertvarkymo valstybė per akcijų valdytoją galės kontroliuoti kokių tikslų sieks ir kokią veiklą vykdys įmonė. Akcentuotina, kad nepriklausomai nuo pertvarkomo juridinių asmenų teisinės formos (t. y. tiek šiuo metu, tiek ir po pertvarkymo veiksiančių bendrovių) veikla yra ir išliks reglamentuojama teisės aktų, apsaugančių šių bendrovių kontrahentus. Pirmiausia, kainų klausimą reguliuoja bendrasis teisinis reguliavimas, pavyzdžiui, pernelyg aukštų ir diskriminacinių kainų nustatymą riboja Konkurencijos įstatymas ir konkurencijos priežiūrą įgyvendinanti Konkurencijos taryba. Antra, pertvarkomi juridiniai asmenys turi ir specialų sektorinį reguliavimą. Pavyzdžiui, VĮ Lietuvos oro uostai pagrindines paslaugas teikia oro vežėjams, o aviacinių rinkliavų už šias teikiamas paslaugas dydis ir rinkliavų keitimo procedūros jau dabar yra detaliai reglamentuojamos tiek ES teisės aktais (2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/12/EB dėl oro uostų mokesčių), tiek ir nacionaliniais teisės aktais. Svarbu pabrėžti, kad ES ir nacionaliniai teisės aktai, susiję su aviacinių rinkliavų nustatymu taikomi nepriklausomai nuo oro uosto valdančios įmonės teisinės formos (Europos Sąjungoje oro uostus valdo itin skirtingų teisinių formų įmonės).
Rinkliavų už naudojimąsi oro uostu tvirtinimo, mokėjimo ir naudojimo tvarkos aprašas įtvirtina, kad aviacinės rinkliavos tiesiogiai priklauso nuo konkrečiai nurodomų sąnaudų, patiriamų teikiant oro uosto atitinkamas paslaugas, ir pelno normos, atitinkančios investicijų grąžos normą (WACC). Be to, direktyva 2009/12/EB ir minėtas aprašas įtvirtina privalomas konsultacijas su oro uosto naudotojais dėl rinkliavų dydžiu, t. y. oro uostą valdanti įmonė turi pagrįsti oro vežėjams, kad rinkliavų dydis nustatytas pagal tinkamai apskaičiuotas ir įtrauktas sąnaudas, pridedant tinkamai apskaičiuotą pelno normą. Šių procedūrų tinkamą taikymą prižiūri speciali priežiūros institucija (šiuo metu – Transporto kompetencijų agentūra), nagrinėjanti nesutarimus tarp oro uostą valdančios įmonės ir oro vežėjų pagal specialią procedūrą. Atitinkamai, mokesčiai, kuriuos moka paslaugų naudotojai skrydžių valdymo sistemos įrenginių bei skrydžių valdymo infrastruktūros valdytojui yra reglamentuoti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 550/2004 dėl oro navigacijos paslaugų teikimo bendrame Europos danguje bei Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2019/317, kuriuo nustatoma Bendro Europos dangaus veiklos rezultatų ir mokesčių sistema ir yra prižiūrimi Europos Komisijos bei Eurokontrolės.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-143 Ketvirta, projekto nuostata nedera su Geležinkelių transporto kodekso 5 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad viešoji geležinkelių infrastruktūra yra valstybės nuosavybė, o viešoji geležinkelių infrastruktūra neprivatizuojama.
Tuo tarpu pagal vertinamąją projekto nuostatą bei projekto 1 straipsniu siūlomas keičiamo įstatymo 2 straipsnio 18 dalies nuostatas, viešosios geležinkelių infrastruktūros savininkais galėtų būti savivaldybė, uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ir savivaldybei, ir uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas reikėtų suderinti su Geležinkelių transporto kodekso nuostatomis. Kartu svarstytina, ar viešoji geležinkelių infrastruktūra, kaip Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis viešosios transporto infrastruktūros objektas, neturėtų būti nurodyta projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Pritarti. Žr. į 2 pastabos tikslinimą. 8. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-143 Penkta, atsižvelgiant į tai, kad, priėmus įstatymą, valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji transporto infrastruktūra galėtų būti nuosavybės teise perduota privatiems juridiniams asmenims ir taptų privačia nuosavybe, atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo nutarimuose, aiškinant Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatas, suformuotą valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo doktriną. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn (įskaitant jo privatizavimą) konstituciškai pateisinamas tik tada, kai tuo galima duoti didesnę naudą visuomenei, kai tokiu perdavimu siekiama patenkinti svarbius, konstituciškai pagrįstus visuomenės poreikius/interesus.
Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, paisydamas konstitucijos ir atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, gali nustatyti perduodamo kitų subjektų nuosavybėn turto režimą (naudojimo sąlygas ir tvarką), idant ir toliau būtų užtikrinami visuomenės interesai, tautos gerovė, būtų įgyvendinamos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 liepos 8 d., 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimai). Svarstytina, ar, projekto aiškinamajame rašte nurodyti valstybės turto perdavimo nuosavybės teise privatiems juridiniams asmenims tikslai – paskatinti efektyvesnį tokio turto valdymą ir pelno, kuris galėtų būti išmokėtas dividendų forma, siekį yra pakankami, atsižvelgiant į tai, kad projekte nėra siūloma nustatyti privatiems juridiniams asmenims perduodamo valstybės turto tolesnio naudojimo viešiesiems interesams tenkinti ir tai užtikrinančių jo naudojimo sąlygų, atitinka Konstitucinio Teismo suformuotą valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo doktriną ir valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principus, nurodytus Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje. Nepritarti. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams: „Viešosios transporto infrastruktūros perdavimas po pertvarkymo veiksiančioms bendrovėms būtų vykdomas laikantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme numatytų procedūrų ir kriterijų.“ 9.
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-143 Šešta, neaiškus vertinamosios projekto nuostatos, pagal kurią viešoji transporto infrastruktūra nuosavybės teise gali priklausyti privatiems juridiniams asmenims, santykis su Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, pagal kurias valstybės turto investavimas – valstybei nuosavybės teise priklausančio turto kaip įnašo perdavimas akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei nustatant (formuojant) įstatinį kapitalą, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka valstybės įmonė pertvarkoma į akcinę bendrovę ar uždarąją akcinę bendrovę. Iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra pakankamai aišku, ar visa viešoji transporto infrastruktūra būtų perduota minėtiems privatiems juridiniams asmenims kaip valstybės turtinis įnašas formuojant akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių įstatinį kapitalą, kai į tokios teisinės formos juridinius asmenis būtų pertvarkomos valstybės įmonės. Svarstytina, ar projekto nuostatų nereikėtų patikslinti, pašalinant šį neaiškumą.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 22 straipsnį, perduodant valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą kaip įnašą akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei nustatant (formuojant) įstatinį kapitalą, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka valstybės ar savivaldybės įmonė pertvarkoma į akcinę bendrovę ar uždarąją akcinę bendrovę, prieš priimant sprendimą investuoti, būtina jį ekonomiškai ir socialiai pagrįsti, be to, investavimas galimas, jei yra tenkinami bent trys 22 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamu projektu siekiama sudaryti prielaidas valstybės ir savivaldybės įmones pertvarkyti į akcines ir uždarąsias akcines bendroves, manytina, jog nurodytas ekonominis ir socialinis pagrindimas turėtų būti atliktas ir atitikimas įstatyme nurodytiems kriterijams nustatytas prieš Seimui priimant sprendimą dėl siūlomų įstatymo pakeitimų. Pritarti iš dalies. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams: „Siekiant išvengti galimo reglamentavimo neaiškumo, Specialiųjų įstatymų – Aviacijos, Vidaus vandenų transporto kodekso, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nuostatos papildytos baigiamosiomis įgyvendinamosiomis nuostatomis iš kurių aišku, kad visas valstybės įmonių valdomas turtas (išskyrus išimtinę valstybės nuosavybę) bus investuojamas į pertvarkomas akcines bendroves („Valstybės įmonės <...> pertvarkymo metu valstybei nuosavybės teise priklausantis ir valstybės įmonės <...> patikėjimo teise valdomas ilgalaikis materialusis, nematerialusis, trumpalaikis materialusis ir finansinis turtas (išskyrus turtą, kuris pagal šį įstatymą yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė) investuojamas sudarant akcinės bendrovės <...> įstatinį kapitalą.“).
Įstatymo projekto nuostatos sudaro prielaidas viešąją transporto infrastruktūrą perduoti akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei formuojant jos įstatinį kapitalą. Be siūlomo įstatymo projekto viešosios transporto infrastruktūros perduoti akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei būtų neįmanoma, nes pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą viešoji transporto infrastruktūra yra išimtinė valstybės nuosavybė. Priėmus įstatymo pakeitimą, šiuo metu valstybei priklausanti viešoji transporto infrastruktūra savaime netaps kitų subjektų nuosavybe, o turės būti perduodama kitiems asmenims, laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos. Šiuo metu valstybės įmonių patikėjimo teise valdomu turtu (išskyrus turtą, kuris po įstatymų pakeitimo išliks išimtine valstybės nuosavybe), kaip turtiniu įnašu bus formuojamas būsimų bendrovių įstatinis kapitalas. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 22 straipsnyje nurodytas socialinis ekonominis pagrindimas šioje stadijoje nėra atliktas.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 22 straipsnio nuostatos nurodytą ekonominį ir socialinį pagrindimą sieja su sprendimo investuoti priėmimu, todėl keičiamo įstatymo priėmimui tokio vertinimo atlikimas vertinant procedūriniu aspektu nėra būtinas.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-143 Septinta, pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą viešoji transporto infrastruktūra galėtų būti tiek valstybės nuosavybe, tiek savivaldybių, taip pat privačių juridinių asmenų, kurie yra tiesiogiai arba netiesiogiai valdomi valstybės ar valstybės valdomų privačių juridinių asmenų. Iš projekte pateikto visuminio teisinio reguliavimo nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis būtų parenkamas (nustatomas) konkretus viešosios transporto infrastruktūros savininkas, t.y., kuri konkrečiai viešosios transporto infrastruktūros dalis būtų paliekama valstybės nuosavybe, kuri perduodama privatiems juridiniams asmenims ir tampa privačia nuosavybe. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą pažymėjo, kad iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos ,,valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas“ įstatymų leidėjui kyla pareiga visus svarbiausius valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykių elementus nustatyti įstatymu (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2015 m. vasario 24 d. nutarimai). Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektu keičiamame įstatyme nereikėtų nustatyti konkrečius kriterijus, kuriais remiantis viešoji transporto infrastruktūra būtų paliekama valstybine nuosavybe ar perduodama privačių juridinių asmenų nuosavybėn. Pritarti.
Pritarti. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams: „Įstatymo projekto nuostatomis sudarius prielaidas viešąją transporto infrastruktūrą perduoti akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei formuojant jos įstatinį kapitalą, šiuo metu valstybės įmonių patikėjimo teise valdomu turtu (išskyrus turtą, kuris po įstatymų pakeitimo išliks išimtine valstybės nuosavybe), kaip turtiniu įnašu bus formuojamas būsimų bendrovių įstatinis kapitalas. Siekiant išvengti galimo reglamentavimo neaiškumo, specialiųjų įstatymų – Aviacijos, Vidaus vandenų transporto kodekso, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo – nuostatos papildytos baigiamosiomis įgyvendinamosiomis nuostatomis iš kurių aišku, kad visas valstybės įmonių valdomas turtas (išskyrus išimtinę valstybės nuosavybę) bus investuojamas į pertvarkomas akcines bendroves („Valstybės įmonės <...> pertvarkymo metu valstybei nuosavybės teise priklausantis ir valstybės įmonės <...> patikėjimo teise valdomas ilgalaikis materialusis, nematerialusis, trumpalaikis materialusis ir finansinis turtas(išskyrus turtą, kuris pagal šį įstatymą yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė) investuojamas sudarant akcinės bendrovės <...> įstatinį kapitalą.“).“
keičiamo įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti: „Jeigu valstybės valdoma bendrovė neturi turto, iš kurio galima išieškoti, išieškotojų reikalavimai tenkinami iš valstybės biudžeto, bet ne daugiau, negu yra viešosios transporto infrastruktūros turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė.” Nuostata diskutuotina. Pagal siūlomą teisinį reguliavimą nebebus draudžiama viešosios transporto infrastruktūros objektais užtikrinti kitų asmenų įsipareigojimų įvykdymą.
Be to, į viešosios transporto infrastruktūros objektus bus galima nukreipti kreditorių išieškojimus tiek pagal pačios bendrovės, tiek pagal kitų asmenų prisiimtus įsipareigojimus, jeigu jų įvykdymui užtikrinti buvo įkeisti viešosios transporto infrastruktūros objektai ar kitu būdu valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė buvo užtikrinusi kitų asmenų įsipareigojimų įvykdymą (garantija, laidavimu). Jeigu pagal įstatymus viešosios transporto infrastruktūros objektu, į kurį nukreiptas kreditorių išieškojimas, būtų turtas, iš kurio negalima išieškoti, kreditorių reikalavimai būtų tenkinami iš valstybės biudžeto, turto, į kurį negali būti nukreiptas išieškojimas, vertės ribose. Pastebėtina, kad šiuo metu tokia nuostata yra taikoma pagal Civilinio proceso kodekso 674 straipsnį, kai nukreipiamas išieškojimas į valstybės ar savivaldybės įmonės turtą. Tačiau toks galiojantis teisinis reguliavimas gali būti pateisinamas tuo, jog valstybės ir savivaldybės įmonės turi specialųjį teisnumą, jų įsipareigojimai turi būti susiję su įmonės, kuri tenkina viešuosius interesus, veiklos tikslais ir negali jiems prieštarauti. Taigi abejotina, ar tokia pati taisyklė gali būti taikoma ir privatiems juridiniams asmenims, t. y. ar valstybė turi prisiimti privataus juridinio asmens, nors jo visos akcijos nuosavybės teise ir priklauso valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise, veiklos riziką, įskaitant riziką, kuri buvo prisiimta siekiant kitų nei šių bendrovių steigimo dokumentuose nustatytų tikslų. Svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas užtikrins efektyvų valstybės biudžeto lėšų naudojimą.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad viešosios transporto infrastruktūros objektais užtikrinant kitų asmenų įsipareigojimų vykdymą, šios infrastruktūros valdytojas nebus įpareigotas atsižvelgti į tokios infrastruktūros vertę ir galės užtikrinti kitų asmenų įsipareigojimus net ypatingai didelės vertės infrastruktūros objektais. Be to, tokia situacija, kai valstybė prisiimtų pareigą dengti privataus juridinio asmens nuostolius, nesant jokios atitinkamos atsakomybės, neskatintų šio juridinio asmens valdymo organų atsakingos ir apdairios veiklos. Be to, nuostata ,,išieškotojų reikalavimai tenkinami iš valstybės biudžeto, bet ne daugiau negu yra viešosios transporto infrastruktūros turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė“ (pabraukta mūsų). Iš šios projekto nuostatos nėra pakankamai aišku, ar turimas omenyje valstybės valdomai bendrovei nuosavybės teise priklausantis viešosios transporto infrastruktūros turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, ar ši nuostata turėtų būti aiškinama plečiamai. Svarstytina, ar, siekiant aiškumo, vertinamąją projekto nuostatą nereikėtų patikslinti. Nepritarti. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams: „Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš esminių juridinio asmens požymių ir taisyklių – juridinis asmuo pagal savo prievoles atsako jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Tokia taisyklė iš esmės išplaukia iš esminio juridinio asmens požymio – jo turto atskirumo nuo dalyvio – ir yra skirta kreditorių interesų apsaugai. Tuo atveju, jei būtų sukuriamas reguliavimas, kai iš juridiniam asmeniui perduoto turto kreditorių reikalavimai negalėtų būti tenkinami jokia forma, jis prieštarautų ne tik juridinio asmens esmei ir prigimčiai, bet ir iš esmės pažeistų galimų kreditorių interesus reguliuojančius nacionalinius bei tarptautinius teisės aktus.
Dėl šios priežasties siūlomas teisinis reguliavimas užtikrina balansą tarp valstybės intereso ir tikslo išlaikyti konkretų valstybei itin reikšmingą (dėl nacionalinio saugumo ir kitų priežasčių) turtą bei kreditorių interesų apsaugos iš kitos pusės. T. y. valstybei yra nustatoma galimybė pasirinkti: neleisti išieškoti kreditorių skolų iš itin valstybei svarbaus turto, tačiau kompensuoti žalą kreditoriams pinigais iš biudžeto turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, verte. Atsakant į teiginius dėl bendrovės veiklos rizikos ir rizikos, kai bendrovė veikia nesilaikant jai steigimo dokumentuose numatytų tikslų, svarbu paminėti, kad bendrovės akcininkas nustato, kokių tikslų turi siekti bendrovė, šiuos tikslus įtvirtinant bendrovės steigimo dokumentuose. Jeigu bendrovė veikia nesilaikydama jos steigimo dokumentuose numatytų tikslų, šiuos tikslus pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčijami (Civilinio kodekso 1.82 straipsnis). Efektyvus valstybės biudžeto lėšų panaudojimas ir tinkamas bendrovės vadovų elgesys gali būti užtikrinamas kitais egzistuojančiais teisiniais instrumentais, įskaitant reikalavimus bendrovės vadovui atlyginti žalą, jeigu bendrovės vadovas pažeidė savo fiduciarines pareigas ir tuo sukėlė bendrovei žalos. Atsiliepiant į teiginį dėl to, esą neaišku kokia apimtimi išieškotojų reikalavimai galėtų būti tenkinami iš valstybės biudžeto, pažymėtina, kad minėta nuostata neturėtų būti aiškinama plečiamai. Bendrovės išieškotojų reikalavimai galėtų būti tenkinami ne daugiau nei konkrečiai bendrovei priklausančios viešosios transporto infrastruktūros vertė.“ Žr. 2 pastabos siūlomą patikslinimą. 12.
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-143
dalyje siūloma reguliuoti teisinius santykius, susijusius su išieškojimu iš valstybės valdomų bendrovių. Svarstytina, ar reguliavimą nederėtų papildyti aptariant ir išieškojimą iš savivaldybių valdomų įmonių. Pritarti. Žr. 2 pastabos siūlomą patikslinimą. 13. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-144
7Projekto 4 straipsnyje, keičiant įstatymo 9 straipsnio 3 dalį,
siūloma nustatyti bendros taisyklės, jog lėšos, gautos už naudojimąsi viešąja transporto infrastruktūra, naudojamos tik šios infrastruktūros funkcionavimui užtikrinti ir keičiamo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytoms programoms finansuoti, išimtį. Siūlymas diskutuotinas. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad ši išimtis
Nepritarti. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams: „Bendrovės, būdamos viešosios transporto infrastruktūros savininkėmis ir siekdamos pritraukti šios infrastruktūros naudotojų, bus suinteresuotos tinkamai prižiūrėti, išlaikyti, modernizuoti turimą infrastruktūrą. Bendrovės taip pat turės padengti infrastruktūros atnaujinimo, remonto ir kitus kaštus. Būtent bendrovės akcininkas turi teisę nurodyti, kokių tikslų turi siekti bendrovė, įtvirtindamas juos bendrovės steigimo dokumentuose. Pažymėtina, kad nesiūloma keisti Transporto veiklos pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies (kurioje numatyta, kad viešosios transporto infrastruktūros valdytojas užtikrina, kad viešosios transporto infrastruktūros objektas atitiktų saugaus eismo, aplinkosaugos ir kitus reikalavimus, nustatytus šio Įstatymo 10 ir 11 straipsniuose, tinkamai prižiūri, modernizuoja ir plėtoja viešosios transporto infrastruktūros objektus), todėl šioje dalyje numatyti reikalavimai ir toliau bus taikomi viešosios transporto infrastruktūros valdytojams.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-145
skiria Vyriausybė ar jos įgaliota institucija arba savivaldybės institucija. Valdytojui parinkti skelbiamas konkursas arba viešajai transporto infrastruktūrai valdyti steigiama įmonė.“ Be to, įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad „Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise arba savivaldybei nuosavybės teise priklausančios viešosios transporto infrastruktūros valdytoją skiria Vyriausybė arba savivaldybės institucija.“ Taigi reguliavime nelieka nustatyto būdo, kuriuo paskiriamas viešosios transporto infrastruktūros valdytojas. Toks reguliavimo pobūdis kelia abejonių dėl jo skaidrumo.
Pastebėtina, jog nenustačius jokio paskyrimo būdo, toks paskyrimas priklausytų išimtinai nuo tam tikrų, subjektyvaus pobūdžio, viešai neskelbiamų kriterijų, todėl galimai kiltų net korupcinio pobūdžio rizikos. Svarstytina galimybė aptariamo reguliavimo neatsisakyti arba jį tobulinti. Pritarti. Pakeisti Įstatymo projekto 5 straipsnį ir keičiamo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:
„2. Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise arba savivaldybei nuosavybės
teise priklausančios viešosios transporto infrastruktūros valdytoją skiria Vyriausybė arba savivaldybės institucija. Valdytojui parinkti skelbiamas konkursas arba viešajai transporto infrastruktūrai valdyti steigiama įmonė.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-146
nustatytai, kad „Lėšas, gautas už naudojimąsi viešąja transporto infrastruktūra, viešosios transporto infrastruktūros valdytojas naudoja pagal viešosios transporto infrastruktūros savininko ar jo įgaliotos institucijos patvirtintą pajamų ir išlaidų sąmatą bei patvirtintas programas šio straipsnio 1 dalyje numatytiems tikslams, išskyrus atvejus, kai viešosios transporto infrastruktūros savininkė yra valstybės ar savivaldybės valdoma bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, arba kai viešosios transporto infrastruktūros valdymas perduodamas investuotojui, kaip tai numatyta šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje“ (pabraukta mūsų). Atkreiptinas dėmesys, jog priėmus tokio pobūdžio nuostatą valstybės ar savivaldybės valdomos įmonės, kai jos bus viešosios transporto infrastruktūros savininkėmis, galės nesivadovauti keičiamo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu principu, jog būtina sudaryti galimybę naudotis viešosios transporto infrastruktūros objektu nediskriminacinėmis sąlygomis.
Be to, lėšų, gautų už naudojimąsi infrastruktūra nereikės skirti užtikrinti, kad viešosios transporto infrastruktūros objektas atitiktų saugaus eismo, aplinkosaugos ir kitus reikalavimus, nustatytus keičiamo įstatymo 10 ir 11 straipsniuose, nereikės tokių lėšų skirti tinkamai priežiūrai, modernizavimui ir viešosios transporto infrastruktūros objektų plėtojimui. Kaip jau minėta šioje išvadoje, tas faktas, kad viešoji transporto infrastruktūra perduodama nuosavybės teise valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei, nepakeičia viešosios transporto infrastruktūros paskirties ir esmės, todėl kelia abejonių, jog iš įstatymo siūloma eliminuoti būtinybę investuoti lėšas, siekiant užtikrinti galimybę visiems naudotis viešąja infrastruktūra nediskriminaciniais pagrindais, ir viešosios infrastruktūros atitiktį saugaus eismo, aplinkosauginiams ir kitiems įstatymų reikalavimams. Nepritarti. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams: „Pažymėtina, kad Įstatymo projektu nesiūloma keisti Transporto veiklos pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, todėl 1 dalyje numatyti reikalavimai ir toliau bus taikomi viešosios transporto infrastruktūros valdytojams. Viešosios transporto infrastruktūros valdytojo, jeigu jis dominuoja atitinkamoje infrastruktūros suteikimo rinkoje, pareigą suteikti infrastruktūrą nediskriminacinėmis sąlygomis taip pat įtvirtina ir konkurencijos teisės reikalavimai. Be to, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 10 straipsnio (Eismo sauga transporte) ir 11 straipsnio (aplinkosauginiai ir kiti reikalavimai) nuostatos yra taikomos nepriklausomai nuo 15 straipsnio nuostatų.
Tuo tarpu 15 straipsnio 2 dalis susijusi tik su lėšų, gautų už naudojimąsi viešąja transporto infrastruktūra, panaudojimu. Bendrovės kaip viešosios transporto infrastruktūros savininkės bus suinteresuotos užtikrinti šios infrastruktūros plėtrą ir modernizavimą, siekiant pritraukti infrastruktūros naudotojų.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-11-14
prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, jog „Teisės akto projekto rengėjas atlieka teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su valstybės ar savivaldybių turto patikėjimo teisės perleidimu, valstybės ar savivaldybių turto nuosavybės ar valdymo teisės perleidimu privatiems asmenims“, turi būti atliktas teikiamo įstatymo projekto antikorupcinis vertinimas. Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, ar toks vertinimas buvo atliktas. Pritarti iš dalies. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams:
„Šiuo metu valstybės įmonė Lietuvos oro uostai, valstybės įmonė „Oro navigacija“, valstybės
įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, valstybės įmonė Vidaus vandens kelių direkcija turtą, kuriuo kaip turtinių įnašu numatoma formuoti šių valstybės įmonių įstatinį kapitalą, valdo patikėjimo teise. Pertvarkant valstybės įmones į akcines bendroves, kito turto perduoti bendrovėms valdyti patikėjimo teise nenumatoma. Pažymėtina, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba atliko Įstatymų projektų paketo antikorupcinį vertinimą (2021 m. balandžio 28 d. antikorupcinio vertinimo išvada Nr. 4-01-32450).“
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4.
pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
tarnyba, 2021 m. balandžio 28 d. 1. Kritinės antikorupcinės pastabos ir pasiūlymai: 1.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 23¹ straipsnio nuostatomis įgyvendinant su Projektais susijusių valstybės įmonių pertvarką turėtų būti iš naujo formuojami jų priežiūros ir valdymo organai. Šiuo atveju norėtume atkreipti dėmesį į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – Specialiųjų tyrimų tarnyba) 2020 m. lapkričio 30 d. antikorupcinio vertinimo išvadą Nr. 4-01-9802 „Dėl Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo Nr. I-722
valstybės ar savivaldybės įmonės, valstybės ar savivaldybės valdomos bendrovės ar jos dukterinės bendrovės kolegialų priežiūros ar valdymo organą atrankos aprašo 7¹punkto“ (toliau – Išvada)[1], kurioje pateiktos pastabos dėl Kandidatų į valstybės ar savivaldybės įmonės, valstybės ar savivaldybės valdomos bendrovės ar jos dukterinės bendrovės kolegialių priežiūros ar valdymo organą atrankos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 631, kuriuo taip pat būtų vadovaujamasi sudarant reorganizuotų bendrovių valdymo organus.
Šiuo atveju reikšminga yra tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba Išvadoje konstatavo, jog Aprašo 7¹ punkto nuostatos nedera su galiojančio Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo nuostatomis; Aprašu neužtikrinamas kolegialių organų priimamų sprendimų objektyvumas ir skaidrumas; Aprašas vertintinas kaip turintis antikorupciniu požiūriu ydingą teisinę spragą, sudarančią sąlygas pasielgti nepagrįstai savo nuožiūra ir kt. Kadangi Aprašas šiuo metu nėra pakeistas ir neatitinka minėtų įstatymų nuostatų, reorganizuotų bendrovių valdymo organų sudarymas vadovaujantis Aprašo nuostatomis vertintinas kaip papildomas korupcijos rizikos veiksnys. Nepritarti. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams: „Ekonomikos ir inovacijų ministerija yra parengusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 631 „Dėl kandidatų į valstybės ar savivaldybės įmonės, valstybės ar savivaldybės valdomos bendrovės ar jos dukterinės bendrovės kolegialų priežiūros ar valdymo organą atrankos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ projektą[²]. Nors pirminiame derinimo su suinteresuotomis institucijomis etape Susisiekimo ministerija savo išvadoje[³] teikė pastabą, kad Aprašo[⁴] 7¹ punktas neturėtų būti pripažįstamas netekusiu galios, tačiau šiuo metu Susisiekimo ministerija pritaria minėtam keitimui ir darbo tvarka projektą yra suderinusi. Susisiekimo ministerijos žiniomis, Ekonomikos ir inovacijų ministerija šį projektą pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei
netekusiu galios pritarė derinančios institucijos, todėl neabejotina, kad jo pripažinimas netekusiu galios bus priimtas ir Apraše nebeliks šios diskusinės nuostatos.“
tarnyba, 2021 m. balandžio 28 d. 2.2.
vykdyti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – Susisiekimo ministerija) reguliavimo srities valstybės įmonių – valstybės įmonės Lietuvos oro uostų, valstybės įmonės „Oro navigacija“, valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, valstybės įmonės Vidaus vandens kelių direkcijos – valdymo pertvarką, t. y. pertvarkyti į akcines bendroves ir sudaryti teisines prielaidas minėtoms įmonėms po pertvarkos efektyviai valdyti šiuo metu jų valdomą turtą. Atkreipiame dėmesį, kad nors tokia pertvarka gali sudaryti prielaidų politinių ir politikų asmeninių interesų įtakos mažinimui, tačiau rizikas gali kelti nepakankamas tokių bendrovių veiklos reglamentavimas. Dėl šio nepakankamo reglamentavimo bendrovių veiklos prioritetu gali tapti ne viešojo intereso tenkinimas, o pelno siekimas, dėl to nukentėtų kitų ūkio subjektų ir vartotojų teisės ir teisėti interesai. Be to, tai taip pat gali padidinti korupcijos pasireiškimo riziką, kadangi dėl nepakankamo reglamentavimo gali pradėti dominuoti sprendimus priimančių ar su jais susijusių asmenų asmeniniai interesai. Manome, kad, vykdant siūlomą pertvarką, papildomas dėmesys turėtų būti skiriamas kuriamų bendrovių veiklos sektorių įstatyminiam reglamentavimui (pvz., rinkodara, techninė priežiūra, veiklos priežiūra ir kontrolė). Nepritarti. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams: „Akcinių bendrovių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, akcinės bendrovės įstatai. Akcinėje bendrovėje kontrolės ir priežiūros funkcijoms atlikti gali būti sudaroma stebėtojų taryba (Akcinių bendrovių įstatymo 20 str. 2 d.). Pagal įstatymą, stebėtojų taryba, be kitų funkcijų, svarsto ir tvirtina bendrovės veiklos strategiją, analizuoja ir vertina informaciją apie bendrovės veiklos strategijos įgyvendinimą (Akcinių bendrovių įstatymo 32 str. 1 d. 1 p.).
taryba nesudaroma, įstatuose gali būti nustatyta, kad valdyba atlieka visas priežiūros funkcijas (Akcinių bendrovių įstatymo 34 str. 11 d.). Taigi, pertvarkant valstybės įmones į akcines bendroves, priežiūros funkcijos, siekiant didesnio nepriklausomumo, skaidrumo ir maksimalaus efektyvumo, įstatuose gali būti perskirstytos tarp priežiūros ir valdymo organų, kurie reikšmingus sprendimus gebėtų priimti nešališkai, išlaikydami akcijų valdytojo kontrolę. Taip pat akcentuotina, kad bendrovės akcininko steigimo dokumentuose nustatomi tikslai, o ne teisinė forma lemia tai, kokių tikslų sieks pertvarkytos valstybės įmonės. Valstybės įmonių pertvarkymas į akcines bendroves, kurių vieninteliu akcininku taptų valstybė, savaime nereiškia, kad keistųsi viešosios infrastruktūros valdytojų veiklos prioritetai ir viešųjų interesų tenkinimas taptų antraeiliu bendrovių tikslu. Kokių tikslų ir kokio pelno turėtų siekti juridinis asmuo, turi teisę pasakyti juridinio asmens dalyvis, šiuo konkrečiu valstybės įmonių ir būsimų akcinių bendrovių atveju – būtent valstybė. Taigi, kaip ir dabar, taip ir po pertvarkymo valstybė per akcijų valdytoją galės kontroliuoti, kokių tikslų sieks ir kokią veiklą vykdys įmonė. Papildomai akcentuotina ir tai, kad nepriklausomai nuo pertvarkomų juridinių asmenų teisinės formos (t. y. tiek šiuo metu, tiek ir po pertvarkymo veiksiančių bendrovių) veikla yra ir išliks reglamentuojama teisės aktų, apsaugančių šių bendrovių kontrahentus. Pirmiausia, kainų klausimą reguliuoja bendrasis teisinis reguliavimas, pavyzdžiui, pernelyg aukštų ir diskriminacinių kainų nustatymą riboja Konkurencijos įstatymas ir konkurencijos priežiūrą įgyvendinanti Konkurencijos taryba. Antra, pertvarkomi juridiniai asmenys turi ir specialų sektorinį reguliavimą.
Pavyzdžiui, VĮ Lietuvos oro uostai pagrindines paslaugas teikia oro vežėjams, o aviacinių rinkliavų už šias teikiamas paslaugas dydis ir rinkliavų keitimo procedūros jau dabar yra detaliai reglamentuojamos tiek ES teisės aktais (2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/12/EB dėl oro uostų mokesčių), tiek ir nacionaliniais teisės aktais; VĮ „Oro navigacija“ veiklą reglamentuoja 2017 m. kovo 1 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2017/373, kuriuo nustatomi oro eismo valdymo ir oro navigacijos paslaugų teikėjų, kitų oro eismo tinklo funkcijų vykdytojų ir tų subjektų priežiūros bendrieji reikalavimai; 2019 m. vasario 11 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2019/317, kuriuo nustatoma Bendro Europos dangaus veiklos rezultatų ir mokesčių sistema. Taip pat pažymėtina, kad 2018 m. siekiant gerinti korupcijos prevencijos teisinį reguliavimą, užtikrinti geresnį valdymą, didinti tiek visuomenės, tiek partnerių pasitikėjimą Uosto direkcija, Uosto direkcijoje buvo įdiegta Antikorupcinė vadybos sistema, atitinkanti ISO 37001:2016 standarto reikalavimus.“
tarnyba, 2021 m. balandžio 28 d. 2.3.
Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – Transporto veiklos pagrindų įstatymas) 9 straipsnio 3 dalį, nustatyti išimtį, kai viešosios transporto infrastruktūros savininkė yra uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, arba uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė, kurių visos akcijos nuosavybės teise priklauso valstybės ar savivaldybės valdomai bendrovei (toliau kartu vadinamos bendrovėmis), lėšos, gautos už naudojimąsi šia infrastruktūra, gali būti naudojamos ne tik šios infrastruktūros funkcionavimui užtikrinti ir Transporto veiklos pagrindų įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytoms programoms finansuoti. Manome, kad siūlomas teisinis reglamentavimas kelia riziką, kad lėšos, gautos už naudojimąsi viešąja transporto infrastruktūra, gali būti naudojamos bendrovių ar sprendimus priimančių asmenų interesams tenkinti, o viešosios transporto infrastruktūros priežiūra bus vykdoma iš valstybės biudžeto lėšų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tai gali paskatinti aplaidų naudojimąsi transporto infrastruktūra, kuri bus nukreipta ne į viešojo intereso tenkinimą, o tik į lėšų gavimą bei piktnaudžiavimą siekiant asmeninės naudos. Siekdami mažinti šią riziką siūlome reglamentuoti minėtos išimties taikymo ribojimus. Pažymėtina, kad ši pastaba ir pasiūlymas yra aktualūs ir Transporto veiklos pagrindų įstatymo projekto 6 straipsnyje siūlomam Transporto veiklos pagrindų įstatymo 15 straipsnio 2 dalies pakeitimui. Nepritarti. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams: „Akcentuotina, kad bendrovės kaip viešosios transporto infrastruktūros savininkės bus suinteresuotos užtikrinti šios infrastruktūros plėtrą ir modernizavimą, siekiant pritraukti infrastruktūros naudotojų.
Pažymėtina, kad nesiūloma keisti Transporto veiklos pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies (kuriame numatyta, kad viešosios transporto infrastruktūros valdytojas užtikrina, kad viešosios transporto infrastruktūros objektas atitiktų saugaus eismo, aplinkosaugos ir kitus reikalavimus, nustatytus šio Įstatymo 10 ir 11 straipsniuose, tinkamai prižiūri, modernizuoja ir plėtoja viešosios transporto infrastruktūros objektus), todėl šioje dalyje numatyti reikalavimai ir toliau bus taikomi viešosios transporto infrastruktūros valdytojams. Viešosios transporto infrastruktūros valdytojo, jeigu jis dominuoja atitinkamoje infrastruktūros suteikimo rinkoje, pareigą suteikti infrastruktūrą nediskriminacinėmis sąlygomis taip pat įtvirtina ir konkurencijos teisės reikalavimai.“
tarnyba, 2021 m. balandžio 28 d. Atlikus antikorupcinį vertinimą darytina išvada, kad vertintų įstatymų projektų kai kurios nuostatos gali sudaryti sąlygas teisinio reglamentavimo neaiškumui ir dviprasmiškumui bei gali turėti neigiamos reikšmės įstatymo saugomų vertybių ir visuomenės teisėtų interesų apsaugai bei užtikrinimui. Nepritarti. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams: „Valstybės įmonių pertvarkymas į akcines bendroves, kurių vieninteliu akcininku taptų valstybė, savaime nereiškia, kad keistųsi viešosios infrastruktūros valdytojų veiklos prioritetai ir įstatymo saugomos vertybės ir visuomenės teisėti interesai būtų pažeisti.“
departamentas, 2021-03-30
projektų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai (2018 m. rugsėjo 19 d. raštas Nr.
18-6273), kurios laikosi ir dabar, t. y. nėra aišku, kokiu būdu bus pertvarkomos konkrečios Susisiekimo ministerijos reguliavimo sričiai priskirtos valstybinės įmonės į privačius juridinius asmenis, kokia dalis pertvarkomų juridinių asmenų akcijų priklausys valstybei, kaip bus paskirstomas pertvarkomų juridiniu asmenų turtas, ar bus išlaikoma tokių asmenų valstybės kontrolė siekiant apsaugoti nacionalinius valstybės interesus ir pan. Pritarti iš dalies. Pritarti įstatymo projekto rengėjų žemiau dėstomiems argumentams: „Susisiekimo ministerijos reguliavimo sričiai priskirtos valstybės įmonės į privačius juridinius asmenis bus pertvarkomos teisės aktų nustatyta tvarka. Visos, t. y. 100 proc., pertvarkomų juridinių asmenų akcijos priklausys valstybei. Šiuo metu planuojama, kad visas pertvarkytų bendrovių turtas, kuris nėra valstybės išimtinė nuosavybė pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija), bus valdomas nuosavybės teise. Priėmus įstatymų projektus Seime, dėl valstybės turto investavimo bus priimami Vyriausybės sprendimai, kurie bus ekonomiškai ir socialiai pagrįsti. Pertvarkius valstybės įmones į bendroves, išliks įmonėms nustatyti specialieji įpareigojimai, bendrovės turės veikti efektyviai, didinti nuosavo kapitalo grąžą, užtikrinti strateginio turto saugumą, įgyvendinti akcininko jiems keliamus tikslus, tarp jų ir viešojo intereso apsaugą. Valstybė, būdama vienintelė bendrovės akcininkė, išlaikys šių įmonių kontrolę per visuotiniam akcininkų susirinkimui priskiriamą kompetenciją, viešasis interesas taip pat bus užtikrinamas per specialiuosius įpareigojimus.
Bus ir toliau užtikrinamas nacionalinis saugumas: bendrovės įrašytos į nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąrašus (taip ir išliks po pertvarkos); viešoji transporto infrastruktūra įtraukta į nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašą; valstybei išimtine nuosavybės teise priklausys Konstitucijoje minima infrastruktūra; bus vykdoma bendrovių sudaromų sandorių, darbuotojų atitikties nacionalinio saugumo interesams patikra; strateginis turtas bus įtraukiamas į bendrovių saugumo planus; turtas negalės būti perleidžiamas ar sunaikinamas be Vyriausybės sutikimo. Siekiant išvengti galimo reglamentavimo neaiškumo, specialiųjų įstatymų – Aviacijos, Vidaus vandenų transporto kodekso, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo
valstybės nuosavybę) bus investuojamas į pertvarkomas akcines bendroves („Valstybės įmonės <...> pertvarkymo metu valstybei nuosavybės teise priklausantis ir valstybės įmonės <...> patikėjimo teise valdomas ilgalaikis materialusis, nematerialusis, trumpalaikis materialusis ir finansinis turtas (išskyrus turtą, kuris pagal šį įstatymą yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė) investuojamas sudarant akcinės bendrovės <...> įstatinį kapitalą.“).“
teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo Nr.
I-1863 2, 4, 6, 9, 14, 15 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-2842, Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymo Nr. VIII-2066 2, 8 ir 44 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-2843, Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 2, 3 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-2844, Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo Nr. I-1340 2, 3, 5, 10, 11, 121, 14, 17, 19, 22, 32, 33, 34 straipsnių pakeitimo ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektui Nr. XIIIP-2845, Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo Nr. VIII-1897 5, 6, 7, 19, 201 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 251 straipsniu įstatymo projektui Nr. XIIIP-2846, Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo Nr. XI-2053
Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo Nr. IX-1132 1 ir 4 priedų pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-2849 (toliau
atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą (2020 m. sausio 2 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymo Nr. VIII-2066 pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2373; 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo Nr. VIII-1897 201, 37, 39, 40 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 401 straipsniu įstatymas Nr. XIII-1662; 2020 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo Nr. VIII-1897 1, 2, 3, 8, 13, 16, 19, 21, 25, 26, 31, 33, 39, 40, 401, 48 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2661; 2020 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo Nr.
IX-1132 1, 2, 4, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 19, 20 straipsnių, 1, 2, 3, 4 priedų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 131, 171, 191 straipsniais ir 5 priedu įstatymas) ir siekiant suderinti su galiojančiu teisiniu reguliavimu atitinkamai turėtų būti patikslintas Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymo Nr. VIII-2066 2, 8 ir 44 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-2843, Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo Nr. VIII-1897 5, 6, 7, 19, 201 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 251 straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIIP-2846 19 ir 201 straipsniai ir Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo Nr. IX-1132 1 ir 4 priedų pakeitimo įstatymo projekto XIIIP-2849 4 priedas. Pritarti. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymų projektų paketas Seimui pateiktas 2018 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1080 ir per tą laiką pasikeitė siūlomi keisti teisės aktai, siūlomi keitimai suderinti su pasikeitusiomis Aviacijos įstatymo, Saugios laivybos įstatymo ir Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo nuostatomis. 2. LR Vyriausybė,
Seimui, siekiant iki Įstatymo projektų įsigaliojimo dienos priimti įgyvendinamuosius teisės aktus, susijusius su valstybės įmonės Lietuvos oro uostų, valstybės įmonės „Oro navigacija“, valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, valstybės įmonės Vidaus vandens kelių direkcijos pertvarkymu į akcines bendroves, nustatyti vėlesnę Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 2, 3 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2844, Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo Nr.
I-1340 2, 3, 5, 10, 11, 121, 14, 17, 19, 22, 32, 33,
projekto Nr. XIIIP-2845, Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo Nr. VIII-1897 5, 6, 7, 19, 201 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 251 straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIIP-2846, Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo Nr. XI-2053 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2847 ir Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo Nr. IX-1132 1 ir 4 priedų pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2849 įsigaliojimo datą – 2022 m. gruodžio 31 d. Pritarti. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymų projektų paketas Seimui pateiktas 2018 m. ir atitinkamuose įstatymų projektuose įstatymo įsigaliojimo data buvo nustatyta – 2019 m. sausio 1 d., todėl pritartina atitinkamuose įstatymuose, kuriuose buvo numatyta jų įsigaliojimo data, nustatyti vėlesnę įsigaliojimo datą. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: nepaskirti. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms. 7.2. Pasiūlymai: nėra. 8. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: A.Kupčinskas, L.Savickas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra. PRIDEDAMA. Komiteto patobulintas įstatymo projektas ir jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius Komiteto biuro patarėjas Darius Šaltmeris [1] Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/26cb4921330211eb8c97e01ffe050e1c?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=caddbc84-554d-43d1-ac70-bb395409ec59. [2] Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje projekto Nr. 20-14956. [3] Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2020 m. lapkričio 16 d. raštas Nr.
2-5611 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 631 „Dėl Kandidatų į valstybės ar savivaldybės įmonės, valstybės ar savivaldybės valdomos bendrovės ar jos dukterinės bendrovės kolegialų priežiūros ar valdymo organą atrankos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ projekto derinimo“ (nuoroda internete https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/5949621127fe11eb8c97e01ffe050e1c?jfwid=1dhe1ypbva). [4] Kandidatų į valstybės ar savivaldybės įmonės, valstybės ar savivaldybės valdomos bendrovės ar jos dukterinės bendrovės kolegialų priežiūros ar valdymo organą atrankos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 631 „Dėl Kandidatų į valstybės ar savivaldybės įmonės, valstybės ar savivaldybės valdomos bendrovės ar jos dukterinės bendrovės kolegialų priežiūros ar valdymo organą atrankos aprašo patvirtinimo“.